M.Purvino monografijoje – Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimai

purvinas martynasNedaug esama žmonių, kurie savo darbais ir idėjomis pelnytų aplinkinių pagarbą ir pripažinimą. Būtent tokie yra Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai, architektai Marija ir Martynas Purvinai, tyrinėjantys Mažosios Lietuvos kultūrą, savo veikla padedantys įamžinti protėvių Lietuvos vaizdus, vertybes, kultūrinį palikimą, įkvepiantys meilę ir pasididžiavimą krašto unikalumu, istorija.

Šilutės F.Bajoraičio viešojoji biblioteka pakvietė Mažosios Lietuvos kultūrai neabejingus žmones sutikti 2013 m. išleistą solidžią architekto, etnografo, istoriko, humanitarinių mokslų daktaro M.Purvino mokslo monografijos „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ pirmąją knygą, kurios rengimą savo darbais lydėjo ištikima bendramintė žmona M.Purvinienė.

Monografijoje, paremtoje autoriaus dar 1972 m. pradėtų ir kelis dešimtmečius nuosekliai tęstų Lietuvos senųjų kaimų tyrimų ir 1980 m. pradėtos Mažosios Lietuvos pamario kaimų ilgalaikės analizės rezultatais, pateikiami šio krašto, kaip specifinio istorinio ir etnokultūrinio regiono, rytinės Kuršių marių pakrantės ir ten buvusių žvejų kaimų apibūdinimai, duomenys apie tų kaimų istorinę raidą ir jų analizė.

Aptariami Mažosios Lietuvos kaimų ūkinės ir etnokultūrinės raidos bruožai, Kuršių marios ir jų aplinka, Pamario kaimai: Rendės – Peldžių, Agilos – Gyventės, Nemunyno – Gilijos, Tovės – Akmenos, Ventės – Gaicių, Svencelės – Klišių, Stariškės – Smeltės ruožuose. Apžvelgiami kiekvieno ruožo gamtiniai ir kiti ypatumai, žinių apie kaimus šaltiniai, skirtingų metų duomenys apie ruožo kaimus ir jų analizė.

Tolesnėse monografijų ciklo knygose numatoma apibūdinti kitokius šio regiono kaimus: laukininkų – žemdirbių, pievininkų – pievų naudotojų, pelkininkų – sausintų pelkių įsisavintojų ir kitokius, pateikti išsamius esamos istorinės medžiagos ir publikacijų šia tematika apibūdinimus.

Pateikiant duomenis apie ruožo kaimus nurodoma, kiek tam tikru laikotarpiu čia būta kaimų, jų pavadinimai, apibūdinimai (bažnytkaimis, valstiečių, karališkųjų valstiečių kaimas ir kt.), kiek juose būta ugniakurų (sodybų), gyventojų, kiti statistiniai, gyventojų surašymo duomenys, verslininkų žinyno informacija, apimanti gyventojų skaičių, aprašomuoju laikotarpiu gyvenusius ir veikusius prekybininkus, amatininkus, kepėjus, gydytojus, nurodomos jų pavardės, įvardinami tuo metu veikę verslo objektai.

Leidinyje publikuojami daug metų tyrinėti kaimų planai, ištisos giminių istorijos, pvz. pateikiamas Gilijoje gyvenusio žvejo ir valstiečio Erdmono Krataičio gyvenimas (XVIII a. vidurys), jo sūnaus, vaikaičių, provaikaičių, proprovaikaičių gyvenimai, kurie siekia net XX a. „Tarp gausių E.Krataičio palikuonių pasitaikydavo ir sudėtingesnių likimų.

Pavyzdžiui, 1879 m. gimusi Enužė Krataitytė susilaukė nesantuokinio sūnaus, vėliau du kartus ištekėjo ir pan. Gal šioje giminėje gyvenimo komplikacijos nevyraudavo? Galima spėti, kad kaimiškojo gyvenimo tradicijos, vyravusios moralinės nuostatos padėdavo stabilizuoti daugelio jaunuolių likimus, skatindavo susikurti pastovesnį ir pakankamai pasiturimą gyvenimą“, – įdomiai svarsto autorius.

Anot M.Purvino, nesuklysime teigdami, jog lietuvių tautą kūrė senasis kaimas. Su kaimais susijusi kalba, kūryba, tautiškumas. Miestai, dvarai ir visa kita taip pat vaidino savo vaidmenį, bet tautiškumo dvasia užaugo būtent kaimuose.

Pamario žmonių gyvenimas buvo specifinis, didžiąją metų dalį jie plaukė į marias. Egzistavo daug prietarų, buvo meldžiamasi įvairiems dievams, juk nuolat reikėjo rizikuoti gyvybe. Gal dėl to prieš keletą amžių pastatytą bažnyčią Pamary lankę vietiniai gyventojai po mišių skubėjo prie šventojo ąžuolo ir meldėsi seniesiems dievams.

„Malonu, kai pasijuntame ne vieniši, kad yra bendraminčių“, – kalbėjo M.Purvinas, bendraudamas su šilutiškiais, linkėjusiais sėkmės tęsiant prasmingą veiklą ir su gilia pagarba pavadinusiems juos „istorijos, etnografijos architektais“.