Margučių raštuose galima užkoduoti linkėjimus

marguciai muziejujeKai ant nosies – gražiausia pavasario šventė – šventos Velykos, visi ima galvoti, kaip kuo gražiau kiaušinius pamarginti.

Ta proga Šilutės muziejus surengė edukacinę pamokėlę, kurios metu buvo galima pabandyti velykius ne tik forbuoti (dažyti), bet kartu ir paklausyti, kaip šiame krašte gyvenę lietuvininkai pavasario šventei ruošdavosi: kada namus tvarkydavosi, mirusiųjų aplankyti keliaudavo, gėles persodindavo ir verbas gamindavo.

Pasaulis – iš kiaušinio?

Kiaušinis – pavasario, atgimimo gerumo simbolis, visuomet turėjęs magiškos galios. Per pavasario šventes – Jurgines, Sekmines kiaušinius dažė ir margino beveik visos senojo pasaulio viduramžių tautos. Atsiradus krikščionybei Velykų kiaušinių marginimo paprotys neišnyko, o gavo naują prasmę bei buvo pradėtas sieti su Kristaus prisikėlimo švente – Velykomis.

Muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė pasakojo, kad daugelis pasaulio tautų tikėjo ir savo sakmėse įamžino tokias tiesas, jog pasaulis prasidėjo nuo kiaušinio. Romėnai tiesiog sakydavo „Ab ovo“ – viskas iš kiaušinio.

„Įvairios tautos kiaušinį sudievindavo ir suteikdavo jam tam tikrą reikšmę. Garsiajame suomių epe „Kalevaloje“ išdainuojama, kaip iš anties kiaušinio susikūrė pasaulis: iš vienos jo pusės – Žemė motina, iš kitos – padangės skliautas, iš trynio – šviesioji saulė, iš baltymo – mėnulio pilnatis“, – pasakojo etnografė.

Kol Velykos netapo krikščioniška švente, margučiai tapatinti su pavasariu -bundančios gamtos švente. Dar senesniais laikais, kai žmonės net negalvojo kiaušinių marginti, jiems šilumą ir pavasarį visuomet atnešdavo paukštis.

„Paukštis būdavo tarsi dievybė ir genties išsigelbėjimo nuo bado bei šalčio simbolis, nes paukščio pasirodymas visuomet reikšdavo, kad ateina pavasaris“, – sakė I.Skablauskaitė.

Etnografė pabrėžė, kad kone visos tautos tikėjo ir tuo, kad jei nori, jog laimė ir sėkmė lydėtų – reikia rasti paukštelio kiaušinį ir jį labai saugoti.marguciai muziejuje 4

Žaliasis ketvirtadienis – gėlių sodinimui

Velykos visoje Lietuvoje nuo seniausių laikų būdavo švenčiamos 9 dienas. Prasidėdavo nuo Verbų savaitės ir baigdavosi trečią Velykų dieną.

Mūsų krašte verbos buvo iš kadugio, bet sakoma, kad apie Šilutę ir Tilžę dažnai vietoj verbų naudodavo ir karklų, blindžių (kačiukų) arba berželių šakeles. Visoje Lietuvoje verbomis šeimynykščiai vieni kitus plakdavo Verbų sekmadienį, o mūsų krašte – Velykų sekmadienį. Verbos prisilietimas buvo svarbus tuo, kad jis reiškė didžiulę sėkmę ir laimę.

Kalbėdama apie Mažosios Lietuvos Velykų tradicijas I.Skablauskaitė prabilo šišioniškių tarme. Gal ne visi susirinkusieji, kurių dauguma buvo vaikai, suprato, ką etnografė kalba. Tačiau pasiklausyti mūsų krašte skambėjusios kalbos buvo išties įdomu. Juolab, kad nedažnai ją išgirsti tenka.

Mažlietuvininkams svarbiausios būdavo trys dienos iki Velykų: žaliasis ketvirtadienis, tykusis penktadienis ir didysis šeštadienis. Didįjį (žaliąjį) ketvirtadienį namų šeimininkės mergelėms sakydavo: „Paimk kvietkas visas, persodink, trobas sutvarkyk“.

Dar iki šiol žmonės pastebi, kad tą dieną persodintos gėlės žydėte žydi ir visus metus gražiai auga. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti tą dieną išvalyta, išvėdinta.

Tykusis penktadienis savo pavadinimą gavo dėl to, kad tą dieną reikėjo visiems ramiai būti. Žmonės aplankydavo kapus, nusivesdami kartu ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. O bažnyčioje eidavo velykinės išpažinties.
Etnologas profesorius Libertas Klimka yra sakęs, kad Didįjį (tykųjį) penktadienį nuo senovės žmonės vadindavo ir Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos.

Didįjį šeštadienį reikia smėliu visus trobos pašalius pabarstyti ir kiaušinius farbuoti (dažyti). Etnografė I.Skablauskaitė pasakojo, kad senais laikais mūsų krašte kiaušinių nemargindavo, bet „farbuodavo“ trimis pagrindinėmis spalvomis – ugnimi žaižaruojančia raudona, kaip žemė juoda bei mėlyna.

Marginimui vašku geriausiai tinka degtukas

Į edukacinį renginį atėję šilutiškiai galėjo pasigrožėti margučiais iš muziejaus fondų, kolekcininko H.Bundorfo kolekcijos, įvertinti tautodailininkių Birutės Jucienės ir Angelės Rauktienės, juknaitiškių Šarūnės Šilinskaitės ir Stanislovo Meškausko margintus kiaušinius.

O iki valios į kitų darbus paveizėję muziejaus svečiai buvo pakviesti patys velykius dažyti. Klėtin sugužėjo tiek mamų, tėčių, vaikų, senelių, mokytojų ir Šilutės meno mokyklos moksleivių, kad ne visi ir prisėsti gavo.

Kol visi susikaupę savo velykius vašku dailino, apie seniausius kiaušinių dažymo būdus pasakojo Rusnės salos etnokultūros centro vadovė Birutė Servienė.

Pirmasis margučių marginimo būdus 16 a. viduryje paminėjo pirmosios lietuviškos knygos sudarytojas Martynas Mažvydas. Tada, kai žmonės apie cheminius dažus net nesvajojo, kiaušiniams dažyti būdavo naudojami natūralūs naminiai dažai – įvairiausių daržovių, vaisių, krūmų, medžių ūglių, lapų užpilai, nuomarguciai muziejuje 5virai.

Tamsią, juodą arba įvairių atspalvių rudą spalvą išgaudavo vandenyje mirkydami surūdijusias vinis, užpylę juodalksnio žieves, žalią – iš gyvuliams nešamo šieno pabirų. Vandenyje pamerkti žibučių žiedlapiai jį nuspalvindavo gražia tamsiai mėlyna spalva.
„Vieni sako, kad norint suaktyvinti iš natūralių medžiagų išgautą spalvą, reikia įpilti acto. Kiek pati klausinėjau ir mama bei kitos moterys kalbėjo, anksčiau dėdavo druskos“, – senovinius spalvos kibimo metodus aiškino B.Servienė.

Ir dabar, ir anuomet šeimininkės mėgo kiaušinius su svogūnų lukštais dažyti. Jei kiaušinius virdavo kartu su lukštais, jie gaudavosi margi, įvairiomis dėmėmis padabinti. Norėdamos išgauti vientisą spalvą, moteriškės kiaušinius virdavo iš puodo išgrėbusios visus lukštus – tamsiame nuovire. Toks dažymo būdas itin tiko skutinėjimui.

Kad dažai gerai prikibtų, į šiltą vandenį reikia įberti šiek tiek sodos ir su tuo vandenėliu nuplauti kiaušinį. B.Servienė priminė, kad prieš pradedant velykių marginimą labai gerai ir rankeles reikia nuplauti.

Kai kurios močiutės kaimuose su vašku margučius marginti imdavo dar iki Velykų likus savaitei. Žmonės žinojo, kad jos margučius išpuoš puikiais raštais, todėl velykius iš jų pirkdavo.

„Jeigu norite su vašku ar bičių pikiu velykius marginti, geriausia naudoti baltus kiaušinius. o jeigu siekiate išgauti labai gražią spalvą su svogūnų lukštais ir skutinėti, geriausia imti rudus ir naminius kiaušinius“, – susirinkusius mokė B.Servienė.
Pasak jos, labiausiai marginimui vašku tinka degtukas – juo linijos ant kiaušinių brėžiasi tiesiog idealiai.

Margučių raštai simbolizavo gyvenimą

Kadangi kiaušinius imta marginti dar pagonybės laikais, žmonės dažniausiai ant jų piešdavo įvairius gamtoje matomus ornamentus. Spiralės raštas simbolizuodavo gyvybingumą, judėjimą, energiją. Saulučių simbolis, apskritimai – amžinybės ženklas; svastika – saulės, ugnies simbolis. Ant margučių buvo piešiamas ir gyvybės medis, kuris simbolizavo pasaulio gyvybę.

Svarbios ir margučių spalvos: pavyzdžiui, žalia reiškia pavasario žalumą. Dovanojant tokį margutį linkėta, kad anksti suželtų želmenys. Ruda simbolizavo gerą derlių, juoda – žemę, raudona – gyvybingumą, o mėlyna – dangų, gerą orą.

Pagal tai, kaip išmargintas margutis, būdavo galima sužinoti, ką gero žmogus linki kitam: ar sveikatos, ar sėkmingo gyvenimo, ar vaisingumo.

„Bent ant vieno margučio mūsų krašte būtinai reikėdavo parašyti savo vardą ir metus, kada kiaušinis margintas“, – mokė B.Servienė.

Kai pamokėlės metu velykių marginimas jau buvo beveik baigtas, nosis ėmė kutenti ant ugnies kepamų vofelių (vaflių) kvapas. Muziejaus darbuotojai edukacinės pamokėlės dalyviams pasiūlė drauge pasivaišinti tija bei kafija (arbata ir kava).

  Daugiau nuotraukų albume joomplu:3713

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.