Marius Balčytis: „Eiti į Meno mokyklą man buvo tas pats, kaip eiti į kiemą pažaisti“

Šilutės meno mokykloje mokiausi jau taip seniai, kad tikslių metų, kada palikau ją, nė nepamenu. Tačiau kiekvieną mokytoją atsimenu it vakar.

Žinomo pamario krašto dainininko Tomo Balčyčio sūnus Marius Balčytis sako, kad tai, ką jaunam žmogui duoda meno mokykla, yra labai svarbu tolesniam gyvenimui.

Mokytis šioje mokykloje pradėjau nuo šešerių metų. Pirmojoje klasėje mokiausi groti fortepijonu pas mokytoją Danutę Leščinskaitę. Šioje klasėje mokiausi apie 5 metus, bet pavargęs nuo fortepijono pakeičiau jį į pučiamąjį instrumentą. Dar neįpusėjus šio instrumento pamokoms teko išvažiuoti mokytis į Klaipėdą.

Šilutės meno mokyklą žinojau dar prieš pradėdamas ją lankyti. Mano tėtis – buvęs Meno mokyklos skyriaus vedėjas Tomas Balčytis, tad jis vesdavosi mane ten, kai dar buvau 4 ar 5 metukų. Tais metais muzikos pamokos vyko dabartiniame Vydūno gimnazijos pastate, kur tuomet buvo rusakalbių mokykla. Po keleto metų persikėlėme į kitą pastatą prie stadiono, ir ten jau tapau tikru Meno mokyklos mokiniu.

Meno mokykla labai prisėdėjo prie tolesnio mano gyvenimo. Šiuo metu esu kultūros ir švietimo darbuotojas Vilniuje. Taip pat dirbu Nacionaliniame simfoniniame orkestre, kartu dirbu ir Čiurlionio menų mokykloje ir Muzikos akademijoje.

Tad esu labai dėkingas Šilutės meno mokyklai už suteiktas žinias. Atminimui norėčiau paminėti savo tėtį Tomą Balčytį, kuris mane atvedė į šią mokyklą. Taip pat yra ir daugelis kitų žmonių, kurie man padėjo šiame kelyje: mokytojai Danutė Leščinskaitė, Bronius Bučius – šie žmonės pirmieji man davė daug meilės ir šilumos tam, kad pamilčiau muziką. Puikiai prisimenu ir kitus mokytojus: Rūtą Gatelienę, Vandą Valužienę, kurie taip pat nemažai prisidėjo prie mano gyvenimo kelionės sėkmės.
Šie mokytojai mums – mokiniams išugdė didelę atsakomybę. Mes nepraleisdavome nė vienos pamokos, nors jas lankyti niekas neversdavo. Mes patys to norėjome. Ar eiti į kiemą pažaisti, ar į Meno mokyklą, būdavo vienas ir tas pats, tiek pat įdomu.

Išvykus mokytis į Klaipėdą ir gyvenant Vilniuje visad mielai grįždavau į savo mokyklą. Tik jau ne kaip mokinys, o kaip muzikantas ar mokytojas. Dar pradėjęs mokytis Klaipėdoje dažnai grįždavau savaitgaliais ir iškarto lėkdavau į Meno mokyklą. Mane įleisdavo pro ūkinio pastato duris darbuotoja Birutė, tad visą savaitgalį praleisdavau ten grodamas.

Jubiliejaus proga Šilutės meno mokyklos mokytojams norėčiau palinkėti ištvermės ir toliau daryti tai, ką jie daro. Taip pat – švęsti dar daug mokyklos jubiliejų, nes tai ką duoda ši mokykla, yra labai svarbu. Ji sukuria reikšmingą kelią į žmogaus sėkmę. Tad linkiu mokytojams šventai tikėti, kad tai yra reikšmingas darbas, kuris padeda vaikui užaugti ir atrasti savo kelią ir meilę muzikai.