77 proc. Lietuvos gyventojų yra patyrę seksualinį priekabiavimą. Seksualinę prievartą be išžaginimo išgyveno beveik kas antras, rodo tyrimas. Deja, tai vis dar latentiniai nusikaltimai, apie kuriuos neretai nutylima dėl baimės, gėdos, streso ir aukų kaltinimo.
Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras, teikia informaciją apie pagalbos galimybes nuo seksualinio smurto nukentėjusiems ar pavojų patiriantiems žmonėms, jų artimiesiems.
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro direktorė Dalia Puidokienė teigia, kad apie seksualinį smurtą būtina kalbėti, ir prisimena moters, kuriai suteikė pagalbą, žodžius: „Jei ne kadaise patirta seksualinė prievarta, neabejoju, kad šiandieną būčiau visai kitas žmogus ir pajėgčiau pasitikėti kitais“.
Daugiau nei pusė seksualinių nusikaltimų įvykdomi asmenų iš artimos aplinkos ar pažįstamų. Visuomenė užima svarbų vaidmenį smurto prevencijoje. Dalis mūsų esame stebėję seksualinį smurtą iš arti: kabinėjimąsi švietimo įstaigoje, bare, viešajame transporte, gatvėje, šauksmus už sienos esančiame bute.
Jei informuojame atsakingus asmenis ir pasakome, kad toks elgesys yra netinkamas, parodome, kad visuomenė stebi ir netoleruoja jokių seksualinio smurto formų.
Seksualinio smurto prevencija prasideda nuo aukų kaltinimo ir kitų smurtautojus (-as) palaikančio požiūrio kritikos, dalinimosi mitais apie seksualinį smurtą, rizikos atpažinimo, kovos su seksizmu ir smurtu prieš moteris. Prevencija tęsiasi stabdant jau prasidėjusį smurto epizodą.
Seksualinio smurto prevencija tęsiasi ir įvykus nusikaltimui, kai nukentėjusysis (-ioji) išklausomas (-a) ir neužduodamas klausimas „kodėl?“, suteikiama informaciją, kur kreiptis pagalbos.
Šių metų tema – glaudesnės ir vieningesnės bendruomenės, galinčios prisidėti prie saugesnės aplinkos, kurioje nukentėję asmenys nebijo prabilti ir kreiptis pagalbos, kūrimo. Kartu mes galime prabilti ir imtis aktyvių veiksmų prievartos kultūrą keisti pagarbos kultūra.
SADM inf.