Šeštadienis, liepos 26-oji, apie pusę vienuolikos. Termometras rodo 26 laipsnius. Prie Plaškių bažnyčios sustoja keletas mašinų, ir netrukus šalia pastato užverda darbas. Žmonių nedaug, tačiau dėl benzininio pjūklo ir vejapjovės dūzgimo atrodo, jog čia darbuojasi visas pulkas uolių kapinių sergėtojų.
Į šią talką, kurią inicijavo Žagatpurviuose gyvenantis Eugenijus Šuldiakovas, susirinko keletas Usėnų kraštotyros entuziastų, Plaškių, Pagėgių, Vilkyčių atstovų.
Bažnyčios šventoriuje esančios kapinaitės – stipriai apleistos, bet tai nė kiek nesustabdo entuziastų ryžto. Juk sakoma – darbas tinginio bijo.
Oras įkaista, įdienojus temperatūra pasiekia atogrąžų lygį – 31 laipsnis. Nors negailestingi saulės spinduliai kaitina darbininkų galvas, prakaitas 
liejasi upeliais, bet talkininkų atkaklumas stebina: ir senas, ir jaunas pluša kiaurą dieną.
Pamažu šventorius šviesėja. Kai piktžolės nuo kapaviečių išrautos, jas pakeičia įvairiaspalviai gėlių žiedai. Gėles prižiūrėti sutiko vietos gyventoja.
Nudaužtas puošnus 19-ojo amžiaus ketaus kryžius suvirintas grįžta į savo vietą. Vėliau nudažytas jis pavirto į tikrą meno kūrinį.
Kapus juosiančios tvorelės – nukentėjusios daugiau, dalis jų – suniokotos, laukia rimtos restauracijos. Jaunimas užsiima paruošimo dažymui ir gruntavimo darbais, vėliau tvoreles nudažo. Meilė ir neabejingumas savo kraštui ir jo istorijai vienija šiuos darbščius žmones.
Vakarėjant saulė pasisuko už bažnyčios bokšto, oras šiek tiek atvėso, o gal talkininkai priprato prie to alinančio karščio ir atkakliai tęsia darbą. Pagaliau pasodintos ir palaistytos paskutinės gėlės. Dienai besibaigiant talkininkai skriejo puikiai išlikusiu akmenimis grįstu vieškeliu iš Plaškių namo. „Padarėme nemažai, bet dar reikės daug kartų sugrįžti ir tęsti pradėtą darbą“, – sakė E.Šuldiakovas.
Tvarkyti šios bažnyčios aplinką jis ėmėsi todėl, kad ši šventovė, buvusi viena gražiausių Mažojoje Lietuvoje, dabar – itin apleista, baigianti sugriūti.
E.Šuldiakovas pasakoja, kad 1986 metais Plaškių gyventojai surinko neregėtą sumą – 72 tūkst. markių – maldos namams statyti. 1900 m. liepą atidaryta bažnyčia buvo įspūdinga: su bokštu siekė 50 m aukštį, auksu šviečiantis glazūruotų čerpių stogas buvo puikiai matomas kelių kilometrų atstumu, romaniško stiliaus bažnyčios fasadas buvo laikomas puošniausiu visame krašte, viduje buvo įrengti 
vargonai, trys krosnys šventovei šildyti žiemą, vidų puošė liaudies meistrų raižiniai, tapyba.
Dabar bažnyčia visiškai suniokota, palikta likimo valiai kiauru stogu. Tiesa, pasak E.Šuldiakovo, evangelikų liuteronų bažnyčios vadovai neatsisako minties ją suremontuoti – gal pavyks gauti lėšų po poros metų?
„Surengę šią talką, mes siekiame atkreipti dėmesį į Plaškių bažnyčios būklę ir tuo pačiu parodyti deramą pagarbą mūsų protėviams. Tik nuo mūsų priklauso, ką paliksime ateinančioms kartoms. Esame už tai atsakingi, tad vienykime jėgas, imkimės darbo nedelsdami“, – sakė Eugenijus, kviesdamas ir kitus kraštiečius prisidėti prie bažnyčios aplinkos tvarkymo.
Jis dėkoja talkoje dalyvavusiems Usėnų bibliotekininkei Onutei Miliauskienei, jos šauniems vaikams Rokui ir Ivetai Miliauskams, usėniškei Eglei Juodeikytei, Usėnų ūkininkui Richardui Lolat, Plaškių bendruomenės pirmininkei Danutei Bardauskienei, Vilkyčių gyvenvietes kalviui Dariui Viliui, Pagėgių evangelikų liuteronų parapijos vadovui Petrui Vaišvilui. Už paramą – Seimo pirmininko pavaduotojui Kęstui Komskiui, jo padėjėjui Ričardui Stonkui, Plaškių ūkininkui Stasiui Sudeikiui, inkakliškiams dekoratyvinių augalų ūkio savininkams Algiui ir Ritai Tamašauskams.
Norintys prisidėti prie Mažosios Lietuvos istorinių objektų išsaugojimo šeštadienį, rugpjūčio 9 d., nuo 10 val. kviečiami dalyvauti dar vienoje talkoje prie Plaškių bažnyčios.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”