Meilė vyresniame amžiuje teikia motyvaciją gyventi

senjoru meile„Jauni kartais labai keistai galvoja, kad seni žmonės negali mylėti arba negali kažko gražaus išgyventi. Tas yra netiesa. Senjorų meilė kitokia: ji brandi, ji tartum užuojautos kampelis, kuriame galima išsakyti tai, ko galbūt jaunuose metuose nesugebėjai išgyventi, patirti, suprasti ar pasakyti. Vyresnio amžiaus žmogus permąsto gyvenimo prasmę ir suvokia, kad nedaug laiko liko ir reikia pasistengti būti tokiu, kokiu galbūt nebuvai“, – tokius pastebėjimus išsako senjorų rezidencijoje dirbantys žmonės.

Neseniai, gegužės 13-ąją, minėjome lietuvių liaudies meilės deivės Mildos dieną. Tad šiandien „Sveikatos šaltinio“ skaitytojams pasakosime apie gydomąją meilės galią. Pateiksime keletą tikrų istorijų, liudijančių, kad meilė užklumpa ir garbiame amžiuje ir suteikia didžiulę motyvaciją gyventi, pakelia net iš ligos patalo.

Meilė pasireiškia pagalba vienas kitam

„Ji nepaeina, silpna, aš – šiek tiek drūtesnis, tad kiek jėgos leidžia padedu Onutei: nuvežu pavalgyti, parvežu. Jei kas negera nutinka, neskubu kviesti pagalbos, susitvarkau vienas“, – pasakoja 81-erių metų senjorų rezidencijos gyventojas Juozas.
Balandžio mėnesį suėjo 2 metai, kai jis ir 85-erių Onutė apsigyveno viename  kambaryje. „Apsipratom, apsipratom ir gyvenam. Mes supratome, kad vienas kitam reikia padėti“, – sako jie.

„Tai ar mylite vienas kitą?“, – klausiau jų, o jie tik nusijuokė ir man, nesusipratėlei, atsakė, kad įkopus į devintą dešimtį, meilė jau yra kitokia: ji pasireiškia pagalba vienas kitam, kai sunku. Būtent taip, o ne kokiu fiziniu blykstelėjimu, užsimezgė ir Juozo bei Onutės ryšys.

Pora tvirtina, kad sugyvena gerai, nesipyksta, Juozas kiek gali padeda Onutei, be to, ir nuotaiką praskraidrina, pajuokaut mėgėjas. „Kartą dėlkojų problemų gulėjau Klaipėdos ligoninėje, gydytojos klausiau, kas man yra?“ Toji atsakė: „Senitva“. Aš – dzūkas, nesuprantu, kas ta „senitva“. Ir gydytoja išaiškino, kad senas jau esu“, – juokiasi jis.
O dabar apie Juozo ir Onutės meilės istoriją nuo pradžių…

Padėdavo atsisėsti ir atsistoti

Apsigyvenusi Žemaičių Naumiestyje, ant ežero kranto įsikūrusioje senjorų rezidencijoje, panevėžietė Onutė iš pradžių įsikūrė senajame šios įstaigos pastate, pirmajame aukšte. Iš Marijampolės atvykęs Juozas tuo metu gyveno antrajame korpuso aukšte.

Onutės kelių sąnariai visiškai susidėvėję, bet ji, kol galėjo, vis ėjo pati. Nuo moters kambario iki salės buvo apie 50 žingsnių, todėl išeidavo pietauti gerokai anksčiau (10 ar 15 minučių) už kitus ir pasiramstydama dviem lazdomis ateidavo iki salės pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti. Ateidavo ir į kūrybinius užsiėmimus, kuriuose dalyvaudavo su dideliu džiaugsmu.

Onutei būdavo sunku atsisėsti, mat ji nuo savo lazdų krisdavo visu svoriu, nes kojų sąnariai nedirbo ir kitaip negalėjo atsisėti. Šiek tiek padėjo speciali kėdė, kad nevirstų sėsdama prie stalo.

Geranoriškas, visada padedantis kitiems Juozas, matydamas, kaip Onutei sunku, padėdavo ir jai atsistoti, atsisėsti. Taip užsimezgė jų draugystė.

Onutė šypteli prisimindama, kad jau vėliau, judviejų ryšiui stiprėjant, Juozas ateidavo į jos kambarį, paklodavo lovą, atnešdavo gėlių.

Juozas dar groja lūpine armonikėle, bandonija, o Onutė gražiai dainuoja. Kai šis duetas užtraukdavo lietuvių liaudies dainas, senjorų rezidencijos gyventojai likdavo sužavėti. Dainavimas dar labiau sustiprino judviejų draugystę, ryšys stiprėjo ir vieną gražią dieną bičiuliai pareiškė norą gyventi kartu.

Kartu skina vyteles ir ardo siūlus

Senjorų rezidencijos darbuotojai sveikina senjorų norą gyventi kartu, juolab kad ir socialiniai įstatymai net skatina tai. Vyresnio amžiaus žmonėms atsirana didžiulė motyvacija gyventi.

Dabar Juozas ir Onutė gyvena naujame senjorų rezidencijos pastate, antrajame aukšte. Onutė jau nebepajėgia vaikščioti pati, tad Juozas, įsisodinęs ją į vežimėlį, nustumia iki lifto ir iki pietų salės.

Juozas laisvalaikį leidžia pindamas krepšius ir krepšelius. Eidamas į lauką skinti vytelių, jis vežasi ir Onutę – kol jis dirba, ji tuo metu mezga. Kartu jie ardo ir siūlus. Nors Onutei judėti sunku, bet jos rankos dirba nuolat. Juozas savo mylimąją apšokinėja, nuglosto, vadina „tu mano brangioji“.

Senjorai lanko ir kinezeterapijos užsiėmimus. Juozas, būdamas aktyvus, pratimus atlieka kiek pajėgia, o Onutė mankštas daryti vengia. Tačiau jos gyvenimo draugas ją motyvuoja, ragina, kad reikia.

Visiems vyresniems nei 80-ties metų senjorams sudėtinga atlikti mankštas, bet pagrindinis jais besirūpinančių specialistų tikslas, kad žmogus judėtų, atliktų smulkius rankų, kojų judesius. Kiekvienas senjorų rezidencijos gyventojas turi individualų užimtumo planą, kuriame daug ergoterapijos elementų.

Meilė pakėlė iš ligos patalo

Senjorų rezidencijos darbuotojai pasakoja ir kitų pavyzdžių, kuomet meilė darė stebuklus. Anksčiau čia gyveno ligos pakirsta, iš lovos nebepakylanti moteris. Ji gulėjo slaugos kambaryje ir nebeturėjo jokios motyvacijos gyventi, nors buvo pakankamai jauna (tik per 50 metų). Ją žlugdė nusivylimas, kad prarado sveikatą ir niekada negalės grįžti į darbą, gyventi anksčiau įprastu ritmu.

„Buvo gaila jaunos moters, kuri turi gulėti lovoje“, – prisimena darbuotojos. Po daugybės pokalbių su ligone kartą jai buvo pasakyta: „Esi pakankamai jauna, bet elgiesi kaip beviltiškas ligonis. Stenkis pasikelti, pasisukti ir atsisėsti pati, tada tave perkelsime į kitą kambarį“.

Moteris gana greit pasiekė tokį lygį, kad ją buvo galima pasodinti į vežimėlį. Ją motyvavo galimybė persikelti į kitą kambarį.
Vėliau, kai ligonė pradėjo stengtis judėti, važinėti į užsiėmimus salėje, jai į akį krito vienas vyriškis, taipogi senjorų rezidencijos gyventojas. Jis buvo garbaus amžiaus, bet gražus, elegantiškas. Žmogui buvo amputuota dalis pėdų, į senjorų rezidenciją jis atvažiavo su ramentais, bet specialistų padedamas išmoko vaikščioti be lazdų, jam buvo užsakyta ortopedinė avalynė.

Moteris jį įsimylėjo. Meilė ją taip motyvavo, kad ji ne tik pati pradėjo vaikščioti, bet ir pas mylimąjį užlipdavo laiptais į antrąjį aukštą. Galų gale draugystė išaugo į didelį jausmą, ir jie, gavę vaikų sutikimą, apsigyveno viename kambaryje kaip šeima.
Tos moters vyras, dabar jau išėjęs anapilin, moteriai nuolat kartojo: „Tu turi eiti“, „Mes turime išeiti į lauką“. Jis buvo labai judrus, ji mažiau, bet visą laiką eidavo kartu su juo.