Švėkšnos seniūnijos vestibiulyje atidaryta fotografijų paroda dalyvaujant jos autoriams. Pokalbio metu daug kartų buvo ištartas žodis „Švėkšna“ – žodis, kuris vienija, skatina garsinti savo gimtinę, ja didžiuotis.
Fotoparodos autorių siekta perteikti Švėkšnos ir jos apylinkių dvasią, į fotografiją perkeliant architektūrinius akcentus, peizažą ir dialogą su gamta.
Visi trys švėkšniškiai, fotoparodos autoriai Danutė Gailiūnienė, Stasys Rauktys ir Vytautas Marcinkevičius – ne tik bičiuliai, kartu „medžiojantys“ su fotoobjektyvu. Jau daugelį metų jie nepaleidžia fotoaparatų iš rankų, padarė ne vieną tūkstantį kadrų ir atspausdino ne vieną šimtą fotografijų. Apie savo aistrą jie galėtų kalbėti valandų valandas. Tereikia užsiminti apie fotografiją, ir visų akys sublizga, ima birti pasakojimai apie vieną ar kitą atvejį fotografuojant, unikalaus kadro paieškas. Jie greičiau ir subtiliau pastebi aplinką, tupinėjantį paukštelį ar vabalėlį ant žolės lapo, kuriuos žaibiškai „pagauna“ savo objektyvu.
Pasak Vytauto, Švėkšnos apylinkių gamta ir jos turtai – tarsi bažnyčia, kurioje randama atgaiva sielai. Sunku rasti tokią rasotą žolę su joje besiilsinčiais vabalėliais ir drugeliais. Nekyla abejonės, kad Vytauto „arkliukas“ – vabzdžiai. Kažin ar suskaičiuotų, kiek rasotų rytmečių pratupėjo pievoje laukdamas to vienintelio, nepakartojamo kadro.
Vytautui antrinantis Stasys džiaugiasi, kad ši paroda – tikrų tikriausias jų kūdikis, kadangi visas kūrybos procesas, nuo fotoaparato spragtelėjimo iki nuotraukos pakabinimo, padarytas pačių rankomis. Patys fotografavo, spausdino nuotraukas, gamino rėmelius, kabino nuotraukas.
Trijulė tvirtina, kad iš savo aistros pelno nesiekia, – paprasčiausiai daro tai, kas teikia džiaugsmą patiems, o ir kitus pradžiugina. Parodos autoriams nuoširdžiai pristačius savo kūrybą, daug šiltų žodžių pasakė Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis. Jis pasidžiaugė nauju meniniu akcentu seniūnijoje, kuris tikrų tikriausiai nepaliks nė vieno abejingo, įteikė padėkos raštus ir suvenyrus su seniūnijos simbolika, palinkėjo kūrybinės sėkmės.
Savo susižavėjimo neslėpė ir šio straipsnio autorė Violeta Astrauskienė, dalyvavusi parodos atidaryme. Žole ropojantis vabalėlis, trapūs laumžirgio sparneliai su mažyčiais rasos lašeliais, sustingęs tyloje Pagraumenės malūno vaitojimas, besimaudantys vakarėjančios saulės spinduliuose Švėkšnos parko vaizdai – tarsi Angelo apkabinimas. Žiūrint į nuotraukas švelnūs šiurpuliukai nusirita kūnu, atrodo, kad parodos autoriai išgirdo Kūrėjo mintį. Komponavimas, šviesos ir tamsos susijungimai, minkšti perėjimai, akvarelinis spalvų maišymas, panaikinantis daiktų kontūrus arba juos išryškinantis, perteikia savitą autorių fotografijos meno kalbą. Visi šie darbai įkūnija individualų santykį – dialogą su praeitimi, bei dialogą su gamta.
Bežiūrint į nuotraukas ateina suvokimas, kad galima ne tik kalbėti, rašyti, bet ir ištylėti žodžius…
Jeigu dar nematėte, užsukite į Švėkšnos seniūniją pasidžiaugti iškalbinga švėkšniškių fotografijų paroda, kurioje pamatysite Danutės fotografuotus Švėkšnos architektūrinius akcentus, Stasio sukurtus apylinkių peizažus ir Vytauto dialogą su gamta.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.