Menks būdavo tas lietuvininkas, katras į savo stubą neturėdavo po šešias aštuonias žibalines lempas

 sviestuvai baltutiene„Kas žiba, tas traukia“, – byloja šiuo metu Šilutės muziejuje eksponuojamos parodos pavadinimas. Iki sausio 15 dienos užsukę čia galėsite išvysti nuo seniausių laikų mūsų krašte naudotas apšvietimo priemones – žibinčius, žibintus, žibalines lempas, dujinius sietynus, Šilutės muziejaus pasididžiavimą – mergvakario sietynus, geležinkeliečių žibintėlius ar audros žibintus…

„Visa, kas šviečia, nuo seniausių laikų labai dera prie Kalėdų, prie burtų ir stebuklų meto advento“, – parodos atidaryme dalyvavusiems pasakojo etnografė Indrė Skablauskaitė. Lietuvininkams advento metu būdavo labai svarbu pavakaroti, susikaupti, giesmių pasiklausyti. Aną vakarą parodos atidaryme susibūrę miestelėnai klausėsi moterų ansamblio „Vaivora“ atliekamų dainų.

Vėliau visi skubėjo į žibintų dirbtuvėles, kur Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografės Admos Baltutienės pamokyti į išskobtus runkelius tepė taukus, tvirtino knatus – gamino savo širdžių šiluma paženklintus žibintus, kurie kitą dieną švietė miesto eglutės įžiebimo šventėje.

Žibinčiai žibinti balanomis

Renginio metu I.Skablauskaitė paskaitė Ievos Simonaitytės ištraukas apie šviesą, žibintus. „Lemputės knato liepsnelė visiškai panaši į mamatės veidą ir galvą, tik knato liepsnelė yra geltona, o aplinkui yr žydra. O mamats veids tiesa taip pat geltonas, bet sviestuvai mergvakario zibintaians yra su balta skepeta“, – taip žibalinę lempą apibūdino mūsų krašto metraštininkė.

Žinių apie įvairias apšvietimo priemones išlikę ir kituose rašytiniuose šaltiniuose. XVIII amžiuje T.Lepneris rašė, kad žibintas buvo iš medžio arba molio padirbtas, buvo apvalus, platus, o į viršų siaurėjo, apačioje baigėsi geležinėmis grotelėmis, ant kurių reikėjo dėti sausus šakaliukus. XIX amžiaus pirmoje pusėje Oto Glogau ir Karlas Kapleris, pasakodami apie Mažąją Lietuvą, minėjo, kad lietuvininkai vakarais degina žuvies taukų lempą arba balaną.  Mažojoje Lietuvoje XIX amžiuje žibinti žibinčiai, jie žibinti balanomis, kurias dažniausiai lietuvininkai gamindavo iš pušies. Žibinčiai buvo pakabinami, pastatomi – paprastos formos ir pakeliami, kurių konstrukcija leidžia reguliuoti balanos aukštį. Dauguma žibinčių turėjo dvigubas žnyples. Tai leido vienu metu degti dvi balanas. Per Kūčias, laidotuves balanos degdavo visą naktį, nugnybti nudegusį galą turėdavo vaikai ar seneliai.

Lietuvininkų krašte žibinčiai išnyko dviem – trim dešimtmečiais anksčiau nei visoje Lietuvoje. XIX amžiaus pabaigoje jie sparčiai traukėsi iš gyvenamosios aplinkos, užleisdami vietą tobulesnėms ir patogesnėms apšvietimo priemonėms. XX amžiaus pradžioje balanų, kurios dar vadintos skalomis ar šakaliais būta tik pasienyje su Žemaitija.

Mergvakario sietynus kabindavo per bildijimosi vakarą

Apšvietimo priemonėms priskiriami ir mergvakario sietynai, kurie būdavo kabinami per bildijimosi vakarą (mergvakarį), kuomet reikdavo triukšmauti. „Bernai eidavo aplink stubos langus ir baladodavo, kad tos mergos sujudėtų. Į šiuos sietynus buvo statomos ir uždegamos žvakės. Atidarius langą, paukšteliai pradeda plazdėti, obuoliukai judėti ir atneša labai didelę laimę“, – pasakojo I.Skablauskaitė.

Mergvakario sietynai – tai tik mūsų krašto reliktas, atstojantis aukštaičių turimą sodą. Šiuos sietynus gamindavo vietos meistras – jų nebūdavo galima nusipirkti. Kaimynai mergvakario sietyną paskolindavo tiems, kurių šeimoje atkeliaudavo bildijimosi vakaras.

Žibintai šviesdavo visur

XIX amžiaus pradžioje į Mažąją Lietuvą atkeliauja pėsčiųjų, karietų bei gatvių žibintai. Patys pirmieji – primityviausi, jie buvo mediniai, vėliau – jau metaliniai briaunoti, puošti dekoratyvinėmis ažūrinėmis detalėmis. Į juos statydavo žvakę ar indą su alyva arba žibalu.

Žibintai naudojami visur ir ilgai. Žibinto reikėdavo, kai žvejai naktį išplaukdavo į mareles žvejoti, su žibintu mama vaiką nešdavo į lovą, su žibintu pasitinkami svečiai. Naktį, važiuojant vežimu, būtinai kabindavo audros žibintus, žibintai kabodavo ir miesto gatvėse.

I.Skablauskaitė pasakojo, kad išlikę žinių, jog Memelyje (Klaipėdoje) buvęs žibintininkas, kuris naktį nuo miesto vartų, jeigu atkeliaudavo koks pakeleivis, lydėdavo jį su žibintu tamsiomis senamiesčio gatvelėmis iki reikiamos vietos.
sviestuvai skablauskaite
Žibintai buvo tol naudojami, kol į  mūsų kraštą atkeliavo dujinis apšvietimas, o šis Šilutėje atsirado 1907 metais, kuomet buvo pastatytas degiųjų dujų fabrikas. Mieste buvo nutiesti požeminiai ketaus vamzdžių tinklai, kuriais dujos atkeliaudavo į valstybines įstaigas – mokyklas, geležinkelio stotį, gatves. Gatvėse, kurių nepasiekė dujinis apšvietimas, degė žibaliniai žibintai. Patys žibintai būdavo statomi stulpų viršūnėse, kartais tvirtinami prie stulpo šono.

Dujinių žibintų žibintininkas buvo speciali profesija, kurios atstovas, pasak I.Skablauskaitės, gaudavo nemenką atlyginimą.

Žibalinės lempos buvo trijų rūšių

I.Skablauskaitė pasakojo, kad žibalinės lempos į šitą kraštą atkeliavo trim dešimtmečiais anksčiau nei į bet kurią kitą Lietuvos dalį.
Lempos Mažojoje Lietuvoje naudotos nuo XIX amžiaus. Tai patvirtina Eduardo Gizecijaus įrašas, kad „iki pat krikšto prie lopšio per naktis vis dega žiburys arba lempa…“ Europoje žibalinės lempos išrastos 1860 metais.

Etnografai mini, kad Lietuvoje 1876 metais žibalą apšvietimui ėmė naudoti ir kai kurie valstiečiai. Mažojoje Lietuvoje žibalinės lempos atsirado dar anksčiau. XX amžiaus pradžioje, iki Pirmojo pasaulinio karo, naudotos lempelės be stiklo, su rankenėle, vietoj kamštelio būdavo uždėtas skardinis knato laikiklis, kartais jos būdavo perdirbtos iš buteliukų. Vėliau šias rūkstančias lempeles pakeitė žibalinės lempos, kurių Mažojoje Lietuvoje būta įvairiausių rūšių.

I.Skablauskaitė sakė, kad lietuvininkai savo gyvenamosiose patalpose – stubose – stengdavosi turėti bent po vieną žibalinę lempą, bet kaip sako šaltiniai, „menks tas lietuvininkas, katras į savo stubą neturi po šešias aštuonias žibalines lempas“.

Naudotos trijų tipų žibalinės lempos. Pirmajam tipui priskiriamos pakabinamos virtuvinės, arba kūkninės, lempos su plačia dagtimi, stikliniu arba skardiniu indu (cilindriuku) žibalui. Antro tipo žibalinės lempos būdavo kabinamos prie lubų. Tokia lempa plačia ir apvalia dagtimi turėjo net du gaubtelius, kurių viršutinis, skirtasis apsaugoti nuo gaisro, būdavo vadinamas grybeliu. Šias lempas gamino ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir atgabendavo iš užsienio.

Trečio tipo žibalinės lempos, kurias lietuvininkai vadino kupelinėmis, kabelinėmis –  pastatomos, vienakojės, apvalia dagtimi, išsiskyrė puošniu, dažniausiai baltos matinės pieno spalvos arba rožėmis ištapytu gaubtu (kupeliu). Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei kitur, žmonės naudojo ir labai neekonomiškas spiritines primusines lempas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.