Aktyvaus poilsio sezonas Nemuno deltoje ryškiai apmirė, bet meškeriotojų ir jų laivelių lapkričio darganos dar neišvaikė. Šen ten su meškerėmis sėdinėja ar stoviniuoja, valtelėmis irstosi ir žuvis iš vandens traukia vyrai ir moterys.
Ir ką po savęs išvykdami palieka? Tą patį, ką iki šiol įpratę – šiukšlynus, gėrimų, valgių, masalų tarą, polietileno draiskalus tarp šakų, pamestas likusias menkas priedangas nuo lietaus…
Šiukšlynų pilna ir prie pat vandens, ir prie pakrantės kelių. Išdriekta beveik prie kiekvieno posūkio į žūklavietę, nors kas 2-3 kilometrai pakelėmis Nemuno deltos regioninio parko direkcija ir sustatė naujus šiukšlių kaupimo konteinerius. Bet pakilnoti kulnus iki jų murzina publika tingi.
Būgštaudami tik dėl aplinkosaugininkų kontrolės ir baudų, jei inspektoriai aptiktų šalia žvejų tą balastą, daugelis surenka į plastiko maišus rastas šiukšles, panėšėja į krūmus gilyn arba meta prie kelio. Iki konteinerių nupėdinti ir išmesti reikštų prarasti laiką ir galimą laimikį, kimbantį ant kabliuko. Gaila.
Išvykdami nesivargina kuoptis – už rankos jau niekas nepagaus, protokolo nesurašys. Tad palieka kur buvę. Tad rudens peizažo nykumoje akį rėžiantys šiukšlynai, dėl kurių mažėjimo neseniai viešai džiūgavo naujasis Nemuno deltos regioninio parko direktorius Vaidas Pavilonis – vis dar negyjanti, vis dar atvykusiųjų pramogauti beatodairiškai aitrinama saugomos teritorijos piktžaizdė.
Tuo tarpu Vakarų Lietuvos žemaslėnių ir kalvų pilkuma, ženkliai pakilęs po liūčių vanduo jaukumu neapgaubia, kaip vasarą, bet ir negena kuo greičiau iš atvirų erdvių prie ugnies po stogu.
Lapkritis palyginti šiltas, gamtovaizdį gyvina vandens paukščių įvairovė, yra ką stebėti ir grožėtis.
Šyšos polderio žemumose, kurias potvynis kasmet apsemia pirmiausia, jau tyvuliuoja vanduo, jame telkiasi išskristi neskubančios gulbės nebylės. Pernai potvynis prasidėjo sausio 2-ąją ir tęsėsi iki balandžio. Sugadino daug kelių ir jais važinėjusių transporto priemonių.
„Apie 40 kilometrų kasmet užliejamų kelių vasarą remontavome, išleidome apie 230 tūkst. litų. Keliolika tūkstančių litų kainavo kelio būklės stebėjimo kameros įrengimas prie užliejamo ruožo. Ji buvo būtina, kad operatyviai žinotume apie ekstremalią situaciją, ruošiamės jai pagal išgales“, – sako Šilutės kelių tarnybos vadovas Algirdas Jakubauskas.
Vandens kelių direkcijos laivai iš Nemuno ir Kuršių marių šiomis dienomis gabena ir krauna į baržą Uostadvaryje plūdurus. Priešžiemiu kad ir nedvelkia, bet laivybos sezonas jau baigtas.
Skurdžios ganyklos, kurias dar pešioja gyvuliai, smėlio spalvos nendrynų dykros – kiek akys aprėpia.
Suku į Žemaitijos gilumą, į Lopaičius, kur alma švariausia vandens verdenė iš kalno šlaito, prie jos eina virtinės senų ir jaunų žmonių su tuščiais indais, dega žvakelė prie žynio kapo akmens, o aplink – jokio šlamšto ir niekdarių paliktų piktžaizdžių. Lyg atgaiva nuo antikultūros žvarbos.