Sklaidant Mažosios Lietuvos istorijos puslapius šmėžuoja daugybė mūsų krašte dirbusių poetų, politikų, dvasininkų, visuomenės veikėjų. Stebina šių žmonių veiklumas, išprusimas, dvasingumas. Kartais atrodo, kad šie šviesuoliai per kelis dešimtmečius pasiekdavo tiek, kiek neretas šiuolaikinis žmogus pasiektų per kelis gyvenimus.
Mikelis Hofmanas šioje žemėje pragyveno 32 metus, o Mažosios Lietuvos istorijoje paliko gilų pėdsaką. Ateivio slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas, visuomenės bei kultūros veikėjas, kovojo už lietuvybės išsaugojimą bei „kraštelio išvadavimą“ (Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos). Ateivio kūrybos įtaka Mažojoje Lietuvoje lyginama su Maironio veikla Didžiojoje Lietuvoje.
Šiandien kaip tik minima Mažosios Lietuvos diena, nes 1918 m. lapkričio 30 d. paskelbtas Tilžės aktas – Mažosios Lietuvos šviesuolių pasirašyta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.
Vieningos Lietuvos, kuri įteisinta 1923 m., M.Hofmanas nesulaukė – mirė 1921 m.
Lietuviškai skaityti išmoko pats
M.Hofmanas gimė 1889 m. gegužės 3 d. Musaičių kaime (dabartinės Jonaičių k. apylinkės), tuometinės Šilokarčemos apskrityje. Musaičių kaimas buvo išsidėstęs ant Šusties upės krantų, kuri tarsi jungė Žemaitiją su Klaipėdos kraštu.
Būsimojo poeto mama Elskė buvo lietuvė, o tėvas Kristupas – sulietuvėjęs vokietis. Mikelis buvo auklėjamas tautine lietuvių dvasia, todėl nuo mažų dienų mylėjo savo gimtąjį kraštą, jo gamtą bei lietuvių kalbą.
1903 m. jis baigė Metirkviečių liaudies mokyklą, kuri, kaip ir kitos Mažosios Lietuvos mokymo įstaigos, buvo vokiška. Lietuvių kalbos bei rašymo įgūdžių M.Hofmanas įgijo iš senelės ir motinos, bet aukštesnio mokslo nesiekė, pasiliko ūkininkauti tėvų ūkyje.
Jis lavinosi savarankiškai, knygoms atiduodavo visą savo laisvalaikį: daug skaitė istorinės ir filosofinės literatūros, rinko grožinius, mokslinius, pažintinius veikalus, į jo rankas patekdavo Tilžėje leidžiamos lietuviškos knygos. Ateivis turėjo sukaupęs didelę, tais laikais kaimui nebūdingą biblioteką.
1912 m. gegužės 3 d., švęsdamas 23-ąjį gimtadienį, M.Hofmanas vedė Antoniją Priekšaitytę iš Laučių kaimo. Dėl doro gyvenimo būdo jį gerbė kaimynai, todėl būdamas gana jaunas buvo išrinktas Musaičių kaimo seniūnu ir juo išbuvo iki mirties.
Kurti įkvėpė gamta ir meilė Lietuvai
Potraukis knygoms paskatino ir patį Mikelį paimti plunksną į rankas. Kūrybinio įkvėpimo jis semdavosi iš aplinkinės gamtos. M.Hofmanas rašė: „Nežinau, kaip patapau didis miškų mylėtojas, tik pusėtinai primenu, jog vaiku būdamas mėgau dažnai bėgioti po žaliuosius krūmynus, kuriuos apriboja stačias Šusčio krantas. Dargi lankant mokyklą pasodinau nemaža medelių ir krūmynų, kurie nūdien suteikia atgaivinantį pavėsį. Ir nūdien palaikau šį paprotį, kiekvieną arimui netinkantį žemės sklypą apsodinu medžiais ir krūmynais…“ („Birutė“, 1913 04 18).
Dažniausiai M.Hofmanas pasirašinėjo Ateivio slapyvardžiu, tačiau naudojo ir kitus: Musaičių Mikelis, Kirtukas, Karklas, mat norėjo, kad tuometinė valdžia manytų, jog rašančiųjų lietuviškai šiame krašte yra ne vienas.
Poetas rašė ne tik gamtos, meilės ar lyriniais motyvais, bet ir visuomeninio gyvenimo, kovos prieš germanizaciją, patriotizmo puoselėjimo temomis. Jis jautriai išgyveno dėl nutautėjusių savo kraštiečių, tačiau niekada neprarado vilties, kad lietuvybė atsigaus.
„Tilžė – Lietuvos miestelis,
Ir Šilutė, Klaipėda…
Čia galiaus kiekviens namelis
Lietuvos neš vėliavą…“, – rašė jis.
Ryškesnis M.Hofmano kaip poeto debiutas įvyko 1912 m. Mažosios Lietuvos judėjimui atstovavusiame laikraštyje „Birutė“. Jaunimui skirti jo kūriniai buvo parašyti gana prasta lietuvių kalba. Šio leidinio redaktorius J.Vanagaitis, pastebėjęs jaunojo poeto gabumus, negailėdavo patarimų bendrinės kalbos vartojimo ir eiliavimo klausimais ir ne kartą siūlė perdirbti laikraščiui atsiųstus eilėraščius. Šie pamokymai M.Hofmanui leido tobulėti literatūrinėje srityje.
M.Hofmanas taip pat parašė nemažai prozos kūrinėlių, publicistinių straipsnių, o nuo 1919 m. skelbė ir politinę poeziją. Ateivio kūryba buvo spausdinama įvairioje Mažosios Lietuvos spaudoje: „Svečias“, „Birutė“, „Prūsų Lietuvos savaitraštis“, „Nauja lietuviška ceitunga“, „Tilžės keleivis“, „Prūsų lietuvių balsas“. M.Hofmanas išleido ir tris eilėraščių rinkinius: „Jaunimo aidai“ (1913), „Tėvynės garsai“ (1919), „Tarp audrų“ (1920).
Kai kurie jo eilėraščiai buvo labai populiarūs ir tapo liaudies dainomis. Vienas tokių – „Trys broliai“. Tautosakininkai šį kūrinį užrašė iš senųjų Rusnės žvejų E.Jurgenaičio ir V.Žemaitaičio. Dabar šią dainą galima išgirsti Šilutės folkloro „Verdainė“ repertuare.
Siekė suburti jaunimą
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą M.Hofmanas aktyviai įsitraukė į Mažosios Lietuvos kultūrinę bei švietėjišką veiklą. Jis tapo aktyviu jaunimo draugijos „Vainikas“ rėmėju bei valdybos nariu, vėliau dalyvavo jaunimo draugijų atstovybės „Santara“ steigiamajame suvažiavime Tilžėje, buvo lietuviškos tautinės kultūrinės organizacijos „Birutė“ narys. Poetas palaikė ryšius su kitais to meto intelektualais: V.Gaigalaičiu, K.Lekšu, J.Vanagaičiu.
M.Hofmanas siekė, kad jaunimas atbustų tautiniam sąmoningumui, pamiltų savo krašto kalbą, dainas. Pavyzdžiui, poeto „Lietuvių Prologas“ skirtas Pašyšių jaunimui, eilėraštyje jis ragina kalbėti lietuviškai ir pamilti lietuviškas daineles.
Kaip rašė prof. habil. dr. Domas Kaunas („Donelaičio žemės knygai“), Mikelis nedviprasmiškai pasisakė, kad abiejų lietuvių tautos dalių – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – jaunimas artimai bendrautų. Suartėti, visų pirma, jo nuomone, padėtų draugijų ekskursijos. Poetas akylai sekė jaunimo sąjūdį ir tam skyrė ne vieną savo publicistinį rašinį. M.Hofmanas ypač akcentavo jaunimo draugijų švietėjišką veiklą, tautinės kultūros plėtotę: kiekviena draugija privalo tapti lietuviška pradine mokykla, platinti knygas, ugdyti savo narių kūrybines galias. Šios mintys sulaukė pritarimo.
Pirmojo pasaulinio karo metais M.Hofmanas buvo mobilizuotas į kariuomenę, tačiau dėl silpnos sveikatos paleistas. Žlugus kaizerinei Vokietijai, 1918 m. jis įstojo į Prūsų lietuvių susivienijimą, tapo Šilutės skyriaus sekretoriumi.
Jis ir toliau savo veiklą siejo su jaunimu: skatino jaunuolius mokytis gimtosios kalbos, taisyklingos rašybos, populiarino liaudies kūrybą ir skelbė įdomesnius priežodžius, patarles. 1920 m. Verdainėje įsteigė chorą „Jovaras“.
Atminimas įamžintas
M.Hofmanas „kraštelio išvadavimo“ taip ir nesulaukė – mirė 1921 m. birželio 26 d., ūmiai susirgęs plaučių uždegimu. Palaidotas Musaičių kaimelio kapinėse.
1979 m. apleistą poeto kapą, remdamasis vietos gyventojų liudijimais, surado prof. D.Kaunas. 1980 metais Lietuvos kultūros ministerijos sprendimu, šis kapas paskelbtas istoriniu paminklu. 1988 m. vietoje vandalų sudaužytos porcelianinės plokštelės, pastatytas antkapinis paminklas – ąžuolinis krikštas.
„Mes didžiuojamės, kad gyvename Mikelio Hofmano gimtinėje. Jo gyvenimo pavyzdys įkvepia mus, moko mylėti Tėvynę, jos gamtą, žmones, moko niekada neprarasti vilties siekiant užsibrėžto tikslo“, – viename savo straipsnių rašė buvusios Laučių M.Hofmano – Ateivio pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Dauskartienė (dabar – Valiulienė).
B.Valiulienė buvo viena iniciatorių, kad Jonaičių pagrindinė mokykla būtų pavadinta M.Hofmano – Ateivio vardu. Tačiau įgyvendinti šį sumanymą pavyko neiškart. Tik trečią kartą Jonaičių mokyklos bendruomenei paprašius rajono savivaldybės Tarybos sutikimo vadintis M.Hofmano – Ateivio vardu, 1999 metais politikai priėmė sprendimą suteikti šį vardą. Politikai abejojo šios iškilios asmenybės nuopelnais Lietuvai, nes jo pavardė buvo vokiška.
Pedagogė pasakojo, kad rinkti informaciją apie M.Hofmaną ją paskatino į rankas atsitiktinai pakliuvusi knygelė „Tarp audrų“. Susidomėjimą sukėlė tai, kad poetas buvo gimęs netoli Jonaičių mokyklos. Pradėjusi rinkti medžiagą, atrasdavo vis daugiau informacijos apie jauną ir veiklų šio krašto patriotą. Šiuo metu B.Valiulienė turi surinkusi visą segtuvą medžiagos apie M.Hofmaną, kurį ketina perduoti Laučių bibliotekai.
B.Valiulienė yra kilusi iš Laučių kaimo ir pati yra mačiusi porcelianinę plokštę ant M.Hofmano kapo su paties poeto sukurtu ketureiliu: „Po ąžuolais kalnelyje man skirta bus dalis. Ant mano kapo rytmečiais rasa nuo medžių kris“. Kol dar veikė mokykla, poeto kapą tvarkydavo mokyklos bendruomenė.
Lietuvos merginos
Lietuvos merginos
skaisčios yr ir bus,
kol rūtyčių puošia
jas vainiks gražus.
Lietuvos merginos
yr linksmos širdies,
gaudžia jų dainelės
lig juodos nakties.
Lietuvos merginos
darbščios iš mažens,
po rasas jos basos
triūsia lig rudens.
Lietuvos merginos
kaip lelijos žyd…
Joms tokios grožybės
svetimos pavyd.
Trys broliai
Plauk laivelis Nemunu
balto lino žėgliuku.
Sėd laivelyje broliai trys:
Jonas, Jurgis ir Enzys.
Jons važiuoja lig Šyšos
gimtuves švęst mylimos.
Jis siuvėjas yr gabus
ir ant veido toks gražus.
Už Grytutės ištekės
ir jos ūkį paveldės.
Jurgis – laukininks turtings,
į ponus žiūr apmaudings.
„Dykaduoniai, – sako jis, –
kaip varmai jie čiulp mumis.“
Duktėrų jis dvi augin,
rūtoms jų kasas dabin.
Štai važiuoj jis lig Skėpų
medžiams parsinešt čiepų.
O Enziukas yr žvejys,
mėgst dainuot kaip vieversys.
Tad merginoms jis patink,
jos lyg bitės jį apnink.
Tik jis bijo imt žmonos,
kad netaptu vergu jos.
Jau jam matosi Plaškiai,
tuoj parduoti bus žiobriai.
Štai pakyla vėsulys
ir ant šono krypst žėglys.
Laivs siūbuoja ir apvirst –
brolių niekas neišgirst.
Nemuns savo bangomis
migdo amžiams brolius tris.
Aš noriu kovoti!
Aš noriu kovoti
už laisvę tautos
ir dirbdams išvysti
grožybę aušros…
Aš trokštu liuosybės
tėvynei ir sau.
Tarp priešų nelaisvėj
gyvent atgrisau.
Ką gelbt mane turtai,
kad vergas esu!
Kad šiandien vergovės
juk pančius nešu.
Dar svetims liežuvis
tebskamba tarp mūs,
sakykit man, broliai,
ar vis jau taip bus?
Dar svetimas kardas
tebgąsdina mus,
ar Nemuns, Rambynas
jau visad jų bus?
Bet žinom kiekvienas,
kad mainos laikai.
Žinokim, jog laisvėj
augs mūsų vaikai.
Matau tenai rytuos
brūkšnelį aušros…
Prašvis mums saulelė
gadynės laisvos.
Iš M.Hofmano – Ateivio knygos „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“, 1919 m.
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.