Miškininkai ragina veisti mišką nederlingose žemėse

misku sodinimas preiksas ir rupsysGerą žinią nederlingų žemių savininkams turi mūsų miškininkai: jie ragina suskubti pasinaudoti galimybe gauti paramą ir užsodinti tokius plotus mišku.

Šilutės urėdijos miško želdinimo inžinierė Audronė Balčiūnienė įsitikinusi, jog kiekvienas geras gaspadorius taip ir padarys: krūmijančius ir žemės ūkiui netinkamus plotus užsodins mišku, kuris po keliolikos metų jam pradės nešti pelną.

Miškai – atgaiva akiai ir poilsis sielai

Pasak A.Balčiūnienės, dabar svarbu paraginti žemių savininkus mišku apželdinti kitai žemės ūkio veiklai netinkamas žemes, mat Aplinkos ministerija informavo šiai veiklai dar galinti skirti nemenką paramą. Remti būtent šią veiklą pasirinkta todėl, kad miškų įveisimas yra svarbiausias miškininkystės prioritetas.

„Šiuo metu tam labai palankus laikas, nes Nacionalinė mokėjimų agentūra paraiškas priims iki rugsėjo 30 dienos. Paraiškos šiai paramai – paskutinė galimybė gauti didesnes išmokas miškui įveisti, nes Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programoje numatyta, kad vėliau šios išmokos mažės. Taip pat tai paskutinė galimybė valstybinių miškų valdytojams siekti paramos miškams veisti, nes jiems 2014-2020 m. parama šiai veiklai nebus skiriama“, – sako specialistė.

Šilutės rajonas, pasak miškininkės, priskiriamas prie vidutiniškai mišku apželdintų rajonų. Kasmet čia įveisiama apie 30-50 ha naujų valstybinių miškų, dar kone tiek pat įveisia ir privačių miškų savininkai. Tiesa, prieš tai jiems visiems tenka atlikti didelį darbą paruošiant dirvas sodinukams.

„Ir nežadame sustoti. O tie kas turi nederlingų plotų, irgi gali prisidėti prie miškingumo didinimo mūsų rajone“, – sako A.Balčiūnienė.

Anot jos, kuo daugiau miškų turėsime, tuo geriau bus mums visiems: juk miškas sulaiko vėjus, sustabdo dirvos eroziją, jau nekalbant apie tai, kad miškai didina deguonies kiekį ir yra neapsakoma atgaiva žmogaus akiai ir poilsis sielai.

Projektas numatys viską

Žaliąjį mūsų planetos rūbą pagausinti, o tuo pačiu ir savo žemių dirvonuojančius šlaitus bei raguvas mišku apsodinti nutaręs ūkininkas pirmiausia turėtų pasižiūrėti savo žemių nuosavybės dokumentus. Jeigu jo žemė yra žemės ūkio paskirties, reikia kreiptis į Žemėtvarkos skyrių, kuris padės gauti Klaipėdos apskrities viršininko leidimą miškui įveisti. Tuomet dar reikės projekto, kurį tvirtins urėdijos specialistai, atsižvelgdami į naujausius miškų atkūrimo nuostatus.

Jei žemė – ne žemės ūkio paskirties, leidimo nereikia, – reikės tik rengti projektą ir sodinti.

A.Balčiūnienė akcentuoja, kad žemių savininkams nereikės sukti galvų, kiek ir kokių rūšių medžių tame plote sodinti, – tai bus smulkiai nurodyta projekte, kuris bus parengtas atsižvelgiant ir į dirvos derlingumą, ir į drėgnumą. Beliks projektą vykdyti, o nukrypimai nuo jo ne tik nereikalingi, bet, anot pašnekovės, net ir neleistini, išskyrus tuos atvejus, kuomet jį reikia koreguoti. Tai irgi atliks miškininkai.

Projektas reikalingas ir tam, kad vienoje augimvietėje nebūtų susodintos tos medžių rūšys, kurios prastai auga kartu. Kaip pavyzdį miškininkė pateikia pušį ir beržą, mat pastarasis savo šakomis nuplaka pušeles. O štai įveisiant ąžuolyną, miškininkų žodžiais tariant, jam būtina „sukurti kailinius“ iš liepų ar eglių, bet „neuždėti kepurės“, t.y., ąžuolas negali būti nustelbtas.
Beje, ąžuolo želdiniai, kuriuose šios medžių rūšies bus 50 proc. ir daugiau, turės būti apsaugoti aptveriant sklypą specialia tvora.

„Kad auganti mediena būtų perspektyvi ir geros prekinės kokybės, kaimyniniai medžiai turi būti sodinami tam tikru atstumu nuo ąžuoliukų, būtina išlaikyti ir tankumą. Pavyzdžiui, pušies sodinukų 1 ha gali būti susodinama 5000 vienetų, o eglės – tik 3000“, – įspėja A.Balčiūnienė.

Naujam miškui – tik sertifikuoti sodinukai

Naujam miškui įveisti netiks bet kur palaukėje iškasti medeliai – tam būtina naudoti sertifikuotus sodmenis. Todėl teks važiuoti į medelyną ir pirkti sertifikatą turinčius sodinukus, kuriems sėklas miškininkai atrenka iš sėklinių medynų ir genetinių draustinių.

Bet dėl to būsimo miško savininkas tik išloš – jo medžiai bus produktyvesni, juos rečiau puls ligos, taigi ir jauno miško priežiūros darbų jis turės mažiau.