Pedagogas ir treneris nešantis gyvenimo vėliavą, tą vėliavą neš kiek leis jėgos, o ir po to vėliava plevens virš Šilutės krašto ir Lietuvos, kaip priminimas, ką gali nuveikti kraštui prasmingai gyvenantis žmogus.
Mokytojas – tai pašaukimas
M. Urmulevičius gimė 1935 m. spalio 6 d. Kaune, tad jau pasitinka jubiliejinį gimtadienį. Tai žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo sėkmės, atsidavimo ir pergalių. Per dešimtmečius jis ne tik ugdė talentingus sportininkus, bet ir formavo jų charakterius, mokė disciplinos, atkaklumo ir pagarbos. Jo mokiniai pasiekė aukščiausių rezultatų ne tik sporto aikštelėse, bet ir gyvenime, įrodydami, kad tikrasis treneris yra daugiau nei tik strategas – jis yra mentorius ir įkvėpėjas.
1954-taisiais baigęs Švėkšnos vidurinę mokyklą, iki 1958 m. studijavo Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (dabar Lietuvos sporto universitetas). Baigęs pradėjo dirbti Švėkšnos vidurinės mokyklos mokytoju, o nuo 1970 m. ir Šilutės vaikų ir jaunimo sporto mokyklos treneriu.
Nuo 1958-ųjų iki 2018 m., pedagogas dirbo ir vaikus ugdė Švėkšnos vidurinėje, kur sporto pedagoge kartu dirbo ir Medardo žmona Zita. Pora susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus. Audrius taip pat pasirinko mokytojo kelią ir toje pačioje mokykloje dirba kūno kultūros mokytoju.
Kartais profesija pasirenka žmogų anksčiau, nei jis pats susivokia. Mokytojo profesija daugiau nei darbas – tai misija ugdyti asmenybę, diegti moralines vertybes, kad vaikas užaugtų ne tik protingas, bet ir gebantis kurti ryšius, reikalingas kitiems ir niekada nesijaustų vienišas. Juk ne tas laimingas, kuris kažkada be klaidų parašė diktantą ar toliausiai nušoko į tolį, o tas, kuris su žmonėmis ir apsuptas žmonių, kuris reikalingas ir naudingas kitiems. Turbūt nėra didesnės nelaimės gyvenime, nei būti atstumtam ir niekam nereikalingam…
Šiame laikmetyje viešojoje erdvėje nuolat diskutuojama apie mokytojo profesijos prestižą. Medardas įsitikinęs, kad joks dokumentas ar titulas to nesukurs. Pedagogo vertė gimsta kasdienybėje – tarp vaikų. Kiekvienas mokytojas savo prestižą kelia pats. Ne dokumentais ar titulais, o tuo, kaip jį mato ir jaučia vaikai ir jų tėvai. Jei jie mato, kad esi teisingas, nuoširdus, mylintis savo darbą ir juos – tada ir gerbia, ir vertina. Prestižas nėra kažkas, kas iškabintas ant sienos ar įrašytas į pažymėjimą – jis gyvena tarp žmonių, jis kuriamas kasdieniu kantriu ir nuosekliu darbu ir tikru buvimu šalia savo ugdytinių. Kad ir kaip visuomenė ieškotų mokytojo prestižo išoriniuose ženkluose, tikroji jo vertė slypi gebėjime paliesti jauną sielą ir padėti jai augti.
Neįmanoma mokytojui Medardui nuslėpti, kaip jo akyse užsidega ypatinga šviesa, kai ima kalbėti apie savo mokinius ir jų pasiekimus. Nesvarbu, ar tai pergalė rajono, respublikos varžybose, ar tiesiog drąsus bandymas įgyvendinti savo tikslą mokyklos varžybose – kiekvienas mokinio žingsnis jam buvo svarbus.
Apdovanojimai
Lengvosios atletikos treneris ir kūno kultūros mokytojas turbūt yra gavęs visus įmanomus apdovanojimus. Vargu ar liko kažkokių neatrastų ir neįgyvendintų profesinių svajonių per 6 darbo dešimtmečius. Jei viską šio žmogaus gyvenime matuotume tik apdovanojimais, daug Lietuvos trenerių turėtų galvoti vos ne apie savižudybę, nes kažkas kažko neįvertino… Pedagogas dėkingas už kiekvieną darbo pastebėjimą, įvertinimą, bet apdovanojimų nesureikšmina, nors jų išties daug ir solidžių.
LSSR/LTSR švietimo žymūnas (1963), fizinės kultūros žymūnas (1965), nusipelnęs LTSR treneris (1970), nusipelnęs LTSR mokytojas (1974). Medaliais „Už nuopelnus moksleivių sportui“ (1985), „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1991), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-jo laipsnio medalis (1995), aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos lengvosios atletikos sportui“ (2005), „Lietuvos lengvosios atletikos plėtrą“ (2006). Lietuvos olimpinės akademijos apdovanojimas jubiliejaus proga (2015), Lietuvos sporto universiteto aukso garbės ženklas už nuopelnus Lietuvos sporto universitetui (2016).
Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas (2018),apdovanotas devyniais diplomais ir padėkomis.
Treneris negali būti vienas, vienas jis – ne karys jokiame lauke. Tik jei pavyksta aplink save suburti aistringus, motyvuotus, užsidegusius ir gyvenimą rieškučiomis semiančius vaikus, tas juodžemis gali išauginti daug vaisingų augalų. Tas juodžemis, jo pastangomis ir išaugino.
Švėkšna – sporto citadelė
Medardo energija, profesionalumas ir tikėjimas savo auklėtiniais tapo pavyzdžiu ne vienai kartai. Šiandien daugelis turi padėkoti jam už valandas treniruotėse, už kiekvieną patarimą, padrąsinimą, už pergalės džiaugsmą. M. Urmulevičius įrodė, kad aistra sportui ir atsidavimas savo darbui gali keisti gyvenimus.
Rankų pirštų neužtenka suskaičiuoti šalis, kuriose sporto varžybose dalyvavo Švėkšnos moksleiviai: Rusija, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija, Armėnija, Kazachija, Gruzija, Moldova, Prancūzija, Austrija, Vokietija, Lenkija. Iš viso 49-iuose miestuose. 27 kartus jo auklėtiniai gerino Lietuvos jaunučių, jaunių ir suaugusiųjų rekordus. Daugiau kaip 40 moksleivių dalyvavo Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo ir vaikų rinktinėse, daugiau kaip 38 tapo kūno kultūros ir sporto mokytojais, 11 – treneriais.
Darbine Medardo veikla buvo ne tik pamokos ir treniruotės, bet ir komandų ruošimas tarptautinėms, respublikinėms ar rajono varžyboms, bendradarbiavimas padedant sudaryti respublikinių, apskrities, rajono, gimnazijos varžybų kalendorius, programas. Per ilgametę darbo praktiką jis sukaupė daug sporto psichologijos ir medicinos, statistikos sričių žinių, todėl mielai teikė metodinę pagalbą krepšinio, stalo teniso ir lengvosios atletikos sporto šakų atstovams. Apie sporto renginius rašė ne tik rajono, bet ir respublikos žiniasklaidoje. M. Urmulevičius yra metodinės medžiagos „Iš darbo patirties šuolio į aukštį rungtyje“ (1974) autorius.
Dabar su nostalgija, kartu su žmona Zita, malonumą patiria vartydami nuotraukų albumus, varžybų rezultatus, kuriuos susistemino ir saugo nuo 1958 metų. Pedagogo iniciatyva nuo 1965 m. renkami Švėkšnos mokyklos geriausių sportininkų dešimtukai, 1992 m. įsteigtas sporto klubas „Meška“, kuriam jis vadovauja iki šiol.
Kartu su pedagogu ir treneriu M. Urmulevičiumi pasitikdami gražią jo gyvenimo sukaktį, prisiminę jo pasiekimus, galime semtis įkvėpimo iš žmogaus, kuris visą savo veiklą paskyrė sportui, kuriam verta padėkoti už tūkstančius treniruočių planų ir tėvišką rūpestį, žinant, kad ne vienam sportas tapo profesija.
Nuo pirmųjų žingsnių Švėkšnoje iki didelių pergalių respublikoje ir užsienyje, šio žmogaus gyvenimas yra atsidavimo, disciplinos ir meilės sportui pavyzdys. Galima dėkoti likimui, Kūrėjui, jo šeimai už neįkainojamą indėlį, už išugdytus sportininkus, už įkvėpimą ir tikėjimą savo auklėtiniais, už tai, kad mokytojas mokė ne tik sporto, bet ir formavo asmenybes, įskiepydamas atkaklumą ir stiprybę, kurie jo auklėtinius lydi per visą gyvenimą.
Tegul ši garbinga sukaktis būna kupina džiaugsmo, artimųjų šilumos ir nuoširdžių prisiminimų. Sveikatos, geros nuotaikos ir dar daug gražių akimirkų!