Muziejuje prabilo ližė, gorčiai, kuparas ir kriūkelis (foto)

eksponatai deguciai dviratininkaiJaunieji Degučių gyventojai šiemet turėjo puikią progą daugiau sužinoti apie savo kraštą, čia gyvenusius žmones, jų buitį ir papročius. O tokią galimybę jiems suteikė vietos bibliotekininkė Elena DRAGŪNIENĖ, parengusi projektą „Tėvų ir senelių takais“.

Būrelis moksleivių, kartu su bibliotekininke sėdę ant dviračių, aplankė senąsias krašto kapinaites, pabuvojo ir Juodžių kaime gyvenančios Ramutės Šveikauskienės namuose, kur šeimininkė turi sukaupusi daugybę senolių buities rakandų – tokių, kokių šiandienos vaikai nebuvo matę ir, anot jų pačių, nė už ką nebūtų sugalvoję ką su jais reikėtų daryti.

Saugo bažnytines ir sovietines knygas, vaikišką vežimėlį

Pirmoji degutiškių ekskursantų sustojimo vieta buvo Laugalių kaime, kurių kapinaitėse palaidotas vietos šviesuolis, Mažosios Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, poetas, giesmynų sudarytojas Kristupas Lekšas.

Papuošę K.Lekšo kapą gėlėmis, moksleiviai išklausė bibliotekininkės pasakojimo apie šią šviesią asmenybę ir pasuko link Žemaičių Naumiesčio. Čia, Juodžių kaime, jų jau laukė R.Šveikauskienė.

Kiek senovinių rakandų jau sukaupta juodiškės namuose, ji nepasakytų nė pati. Daug, labai daug. Vieną po kito p.Ramutė kilojo nuo laiko pajuodavusius daiktus ir pasakojo, pasakojo…

Štai kambario viduryje stovintis vaikiškas vežimėlis. Kiek jam metų, Ramutė neįsivaizduoja, žino tik, kad gali būti apie 80. Tarnavo jis gretimame Šeputaičių kaime gyvenusių Kurlinkų sodybos mažyliams, visas gausus jų būrys tame vežimėlyje užaugo. Tiesa, Ramutei reikėjo jį pačiai remontuoti, ratelius uždėti, bet dabar jis atrodo dar oi, koks tvirtas.

Mažiausiai keli šimtai dar sovietiniais metais išleistų knygų surikiuota Ramutės lentynose. Moteris saugo ir jas, nes ir jose užrašyta mūsų tautos istorija.

Apstu mažajame muziejuje ir bažnytinių knygų, maldaknygių, visos jos saugomos kupare (skrynioje). Iš to kuparo Ramutė traukia ir dar caro laikų dokumentus, rusų kalba surašytus.

Čia vietą rado ir senutėlė krapyla, kuri senovėje kiekvienoje troboje buvo, mat kunigas po namus vaikščiodamas savo krapylos nesinešiojo. Šioji – irgi buvusio šių vietų gyventojo Povilo Čiužo.

Greta kuparo stovi senutėlė mergelės Marijos statula, parkeliavusi čia iš šeimininkės mamos tėviškės – Žalpių kaimo gyventojų Masidunskų sodybos. Statulėlei jau tiek daug metų, kad Ramutė ir spėlioti nesiima kiek. Ji – medinė, buvo jau visai sutrūnijusi, bet šeimininkė pati ją restauravo, dažė.eksponatai deguciai sveikauskienes namai

Ližė, kriūkelis ir spyna arkliams

Amžiumi turbūt ne jaunesni ir mediniai buities rakandai. Jau sudilusi ližė, kuria kepamą duoną į krosnį šaudavo, svarstyklių kolekcija. Vienos – kuklios, kurias tik biednieji (skurdžiai gyvenusieji) naudojo, kitos tvirtesnės – turtingųjų naudotos. Vienos paprastutės – buitiniams dalykėliams sverti, kitos net labai stiprios – gyvulių svoriui patikrinti tinkamos.  Senovėje mūsų kraštiečiai, pasirodo, net tokį įmantrų prietaisą – specialią spyną arkliams užrakinti, kad šių nepavogtų, turėję. Mat ir senovėje, pasirodo, buvo ilgapirščių, svetimo gero besigviešiančių.

Kaip vadinasi rudas siaurakaklis ąsotėlis Ramutės rankose, šiandienos jaunimas irgi nesugalvotų – kriūkelis. O naudojamas jis buvo šienapjūtės laiku – į laukus pjauti išeinantys vyrai į jį vandens įsipildavo. Viduje glazūruotas, mat taip geriau vanduo vėsą išsaugodavo.

Karo laikų gertuvės ir indeliai maistui jau visai kitokie – iš lengvo metalo padaryti. Tokius prie juostos prisikabinę kareivėliai ir mūšiuose dalyvaudavo, ir tuo pačiu metu atsigerdavo bei pavalgydavo.

Druskos reikėjo grąžinti su kaupu

Yra Ramutės muziejuje ir šiose vietose augusio, dabar – europarlamentaro Zigmanto Balčyčio šeimos daiktų: jo senelio rėtis ir mamos siuvinėta laikraštinė.

Greta puikuojasi visa kolekcija ženklelių, tarp kurių – ir sovietinių laikų moksleiviams privalomų nešioti spaliukų, pionierių ir komjaunuolių. Net ir pačios Ramutės pionieriškas kaklaraištis čia rado vietą.

Rankose laikydama kelis – didesnius ir mažesnius gorčius Ramutė aiškina, jog jie – kadaise naudota matavimo priemonė. Jei, pavyzdžiui, kaimynas druskos pritrūko, tokį gorčių jam pripildavo, bet delnu kaupelį nubraukdavo. Bet ir sugrąžinti buvo privalu tiek pat ir būtinai – sutartu laiku. Antraip skolinusysis sakydavo, jog skola rėkdama (verkdama) sugrįžta. Jeigu skolą atiduodavo su kaupu, buvo sakoma, jog skola su juoku atgal pareina.

Šiandienos jaunimui neregėti pjūklai, įvairiausi mediniai indai – vartė juos Degučių moksleiviai rankose ir pečiais traukė. Juo labiau, kad ir prieš šimtmečius gyvenę lietuviai, pasirodo, turėjo ir medinę grūstuvėlę pipirams grūsti, ir medinį plaktuką mėsai išmušti.

Lygintuvas – medinė lenta ir kočėlas

Jau visai neaiški pasirodė iš medžio drožta didelė pliauska, kurią senovės siuvėjai naudojo rankovėms išlyginti. Dar keistesnis – keturiomis styrančiomis „rankomis“ mojantis lanktis, kuriuo moterys tiesiai iš verpimo ratelio išsukdavo vilnonius siūlus.

Kitame kambarėlyje puikuojasi pasoginė (kraitinė) lova, kurią netoli Degučių, Šeputaičiuose gyvenęs Feliksas Taroza pasigamino savo vestuvėms. Greta – kėdė, kuriai sumeistrauti nepanaudota nė viena vinis – ji tik susiūta kanapiniais siūlais.
Ramutė traukia iš lentynos senovinius rankšluosčius, kuriuos tų laikų moterys įmantriais mezginiais buvo padabinusios. Tiesa, jie jau ne tokie baltutėliai, kokie galbūt, buvo tuomet, kai šeimininkės juos išskalbdavo, nuo laiko papilkėję, bet dailūs nėriniai vis tiek traukia akį.

Čia pat šeimininkė demonstruoja, kaip senovėje lietuvės lygindavo skalbinius. Jaunimas nė neįtartų, kad banguotą medinę lentą ir apvalų medinį kočėlą galima būtų vadinti lygintuvu. Visgi, toks „lygintuvas“ veikia, tik akivaizdu, kad fizinių jėgų tų laikų lygintojoms reikėjo turėti nemažai.

Ko gero visus eksponatus amžiumi pralenkia vaza, kurią muziejaus šeimininkė parsigabeno iš Žemaičių Naumiesčio bažnyčios. Ji mena, jog dar jos mamai jaunai esant toji vaza, kuri kažkada ir kažkieno buvo pargabenta net iš Egipto, jau buvo suskilusi. Pasirodo, ir prieš kelis šimtmečius lietuviai Egiptan važinėjo?.. Ramutė vazą paėmė jau išmestą.

Kad ir kiek vardintume Šveikauskų namuose sukauptus eksponatus – visų neišvardinsime. Primygtinai klausiama, kiekgi jų būtų, Ramutė sako, jog gal arti 1000 ir priduria, kad tuose dviejuose kambarėliuose visi netilpę, dar nemažai jų kol kas saugoma palėpėje. Renka juos jau apie tris dešimtis metų ir svarsto, kad gal kada nors toji mūsų istorijos dalelė ras vietą tikrame muziejuje.

R.Šveikauskienė pakvietė keliauninkus į sodą pasivaišinti arbata ir blynais. Klausėmės šeimininkės sukurtų legendų ir naujų eilėraščių. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti antroji šios autorės poezijos knyga.

Daugiau nuotraukų galerijoje

 Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.