Nacionalinio diktanto rašytojus priėmė biblioteka

DSCF4081Šeštadienį visi lietuvių kalbos gerbėjai vėl sėdo prie stalų rašyti Nacionalinį diktantą. Šilutėje tokių atsirado apie 25, ir beveik be išimties tai buvo moksleiviai.

Nacionalinis diktantas šalyje rašomas nuo 2005 metų, Šilutėje šiemet pirmą kartą jį norinčius rašyti kraštiečius pakvietė Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka.

Moksleiviai buvo aktyviausi

Dar gerokai iki 11 valandos į biblioteką rinkosi jaunimas – paaugliai moksleiviai ir gimnazistai. Bene gausiausias buvo M.Jankaus pagrindinės mokyklos moksleivių, kuriuos dalyvauti šioje akcijoje paragino mokytoja Dalia Šulcienė, būrys.

Septintokė Kamilė Giedraitytė sakė diktantą rašanti jau antrą, o jos klasės draugas Irmantas Linkis – net trečią kartą. Beje, Irmanto aktyvumą ypač gyrė ir bibliotekininkės: anot jų, berniukas yra nepailstantis bibliotekos bičiulis, dalyvaujantis visuose jos renginiuose.

„Gerai sekasi gimtoji kalba, todėl ir dalyvaujame“, – sakė septintokai.

Artėjant rašymo valandai nė kiek nesijaudino ir aštuntokė Aistė Laiškonytė. „Jei gerai pavyks, rašysiu ir kitąmet“, – sakė ji.
Ramios buvo ir greta viena kitos prie stalo susėdusios trečiokės Karolina Klašiūtė bei Donata Apanavičiūtė iš Šilutės pirmosios gimnazijos, keleto kitų mokyklų atstovai.   

Savo žinias pasitikrinti panoro ir dvi šeimininkės – bibliotekininkės Sandra Jablonskienė ir Daiva Jucikaitė.

Diktantas – pagarba valstybei

Ypač aktyviai dalyvauti diktante šiemet žadėjo ir užsienio lietuvių bendruomenės, diktantas buvo rašomas ir Lietuvos ambasadose, ir Ukrainoje, Kryme – pasitikrinti savo žinias susirinko Simferopolio lietuvių bendruomenė.
Šiemet Nacionaliniam diktantui buvo parinktas Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstas „Pokalbis“.

„Nacionalinis diktantas – daugiau nei rašyba. Tai nėra kalbos žinių patikrinimo egzaminas. Pagarba ir dėmesys savo kalbai – tai ir pagarba savo istorijai bei savo valstybei“, – sakė Nacionalinio diktanto organizatorė Vytautė Šmaižytė.

Dėl raštingiausiojo vardo buvo varžomasi keliose kategorijose – raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio. Įmonės, įstaigos ir organizacijos varžėsi atskiroje grupėje „Lietuvos įmonės – už pagarbą lietuvių kalbai“.

Kaip ir pernai, diktantą buvo galima rašyti namuose ir išsiųsti organizatoriams paštu iki vasario 23 dienos imtinai. Bet rašiusieji savarankiškai negalės konkuruoti dėl raštingiausiojo titulo.

Nacionalinio diktanto finalas bus rengiamas Vilniuje balandžio mėnesį. Jo data dar nežinoma.

Skelbiame Nacionalinio diktanto konkurso I turo tekstą:

(Suskliausti galimi skyrybos ženklai ir jų variantai. Greta pagrindinio varianto pakelti šalutiniai variantai (jeigu jų ne vienas, tai atskirti pasviruoju brūkšniu).

2014 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo

DIKTANTAS

Giedra Radvilavičiūtė

Skrydis
 
Kai lėktuvas atplyšta nuo tako, užplūsta dvilypis jausmas. Knieti žvilgterti į debesis iš Dievo pusės, bet kartu imu ilgėtis paliktųjų namuose ir aplink. Dingteli, kad Lietuvoje esu visa, o svetur būna tik mano dalys:(–) gestai, žingsniai, žodžiai. Juos svetima kalba tariu stingstančiu liežuviu. Pro apskritą langelį matau kandies dydžio lėktuvą, tolstantį kita kryptimi,(– / ,– ) turbūt ne į Austriją.

Kai kitą dieną Vienos bibliotekoje pamačiau vyšnines vertėjo kelnes ir geltonąjį jo šalį, besivelkantį prieky traukiamo lagamino, pilno išverstų knygų, supratau, kad kruopščiai planuotas literatūros vakaras neįvyks. Ir aš, ir visą laiką tylįs kitas rašytojas nedrįsom skaityti savo kūrinių vokiškai. Nuogąstavom be pagrindo. Juk net hegzametru apie būrus rašęs Donelaitis yra prabilęs vokiškai, čekiškai, ispaniškai, net armėniškai. Vis dėlto neįsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, reikėtų išversti žemaitiškai nuo vaikystės pažįstamą sakinį(:) „Ratas ant ašies braškėdamas sukosi sunkiai.“ Vertėjas(,) suvokdamas mūsų išgąstį(,) metė aukštyn eurą. Jei iškristų skaičius, turėčiau išdrįsti skaityti aš, o(,) jei pasirodytų ženklas, tai pradėtų rašytojas. Švystelėta iki lubų(,) moneta žemyn nenukrito. Metėm antrąją, bet nesugrįžo ir toji. Tada(,) spragteldamas pats(,) vertėjo lagaminas prasižiojo(,) ir iš jo stryktelėjo dvylika ilgaausių triušių užsagstytomis raudono aksomo liemenėmis. Didžiausias iš jų, matyt, lagamino lyderis, net neišvyniojęs popierėlio(,) triauškė šokoladinį mocartą*. Sumišęs vertėjas netikėtai ryžtingai užtraukė ariją iš Vagnerio operos „Dievų žūtis“. Žiūrovai pakilo(,) plojimais pritardami, tačiau mes trys žinojom, kad po tokio cirko austrai mūsų čia nebekvies.

Skrisdama lėktuvu atgal(,) mąsčiau, ko man trūksta, kad pasijusčiau kalėdiškai laiminga.(?) Aišku, kad savo žemės ir ne mažiau stulbinamų jos stebuklų. Sąnariai, Austrijoj virtę šokoladiniais, Vilniuje vėl pasidaro iš molio. Baisiausias peršalimo ligas čia galima išsigydyti čiobreliais, liepžiedžiais ir avietėm. Daugybė žmonių be atlygio kasmet čia sėda rašyti diktanto,(–) neišsigąsta ilgųjų balsių terorizmo, įvardžiuotinių būdvardžių spąstų ir kablelių liūties. O Kaune yra baseinas, kurį galingais yriais vis pamatuoja greičiausia planetos plaukikė. Argi ne keista? Juk(,) pasirinkdama didžiųjų šalių vandenis(,) iki gyvenimo pabaigos šokoladinio mocarto* ji galėtų atsikąsti kasdien.

* Galimi trys rašybos variantai:
<…> triauškė šokoladinį mocartą
<…> triauškė šokoladinį „Mocartą“
<…> triauškė šokoladinį „mocartą“