Švėkšnos gyventojai ir toliau stebina savo išmone. Sekmadienį čia surengtas dar vienas iki šiol rajone negirdėtas renginys – vestuvinių ansamblių festivalis.
Jaunesni ir vyresni, linksminę jau dešimtis jaunavedžių ir šimtus vestuvininkų, vieniši ir grojantys kartu su bendraminčiais muzikantai – toks įvairus buvo renginio dalyvių būrys.
Dar margesnė publika rikiavosi Švėkšnos parke, priešais Genovaitės vilą.
O renginio organizatoriaus, švėkšniškio Vytauto Raibio buvo pilna visur: jis suspėjo ir dalyvius pristatyti, ir pats muzikuoti, ir parko pakraščius apibėgęs sau tarp publikos įvairiausių talkininkų susirasti.
„Kaltininkai“ – internetas ir Tėvo diena
Švėkšnos ir jos apylinkių gyventojai seniai žino, kad V.Raibiui idėjų skolintis nereikia – nestokoja savų. Viena jų – bene dešimtmetį miestelio centre kasmet jis organizuoja Naujųjų metų sutikimą. Metų sutiktuvių šventė, paaukota kitiems, – gali būti, jog kaip tik šitaip daugelis pavadintų šią muzikanto iniciatyvą. Tuo metu, kai tautiečiai sėdi užstalėse su artimųjų būriu, Vytautas laukia švėkšniškių, norinčių su kaimynais pasitikti metų sandūros momentą. Iki tol jis irgi pats rūpinasi žaidimais ir prizais, įtraukia į šį darbą ir seniūną. Tad šventė niekam nepabosta, nors tęsiasi ji dar gerokai po pusiaunakčio.
Internetas buvo naujos Vytauto idėjos – vestuvinių ansamblių festivalio – kaltininkas. O tiksliau – draugai muzikantai, kurių apsčiai turi socialiniuose tinkluose.
O antroji proga surengti festivalį buvo Tėvo diena.
Neturėjo žaislų – atrado muziką
Paprašytas žvilgtelti praeitin, Vytautas prisimena, kad vaikystėje ir paauglystėje, augdamas Švėkšnoje, žaislų neturėjo nei pats, nei jo draugai. Užtat visus juos magiškai traukė miestelio parke, Genovaitės viloje, sovietmečiu veikę kultūros namai, kuriems tuomet vadovavo dabar jau šilutiškis Valdemaras Šimkus. Čia paaugliai rasdavo visokių įdomių dalykų – taip Vytautas vadina muzikos instrumentus.
Pažintis su muzikos instrumentais išaugo į didelį pomėgį. Laiko tam pomėgiui Vytautas rado ir mokydamasis zootechnijos tuometiniame Šilutės žemės ūkio technikume, kur irgi grojo ansamblyje, dalyvavo dramos būrelyje. Taip ir liko muzika visam gyvenimui, greta einanti su kitais Vytauto darbais.
Pastaruoju metu jubiliejų ir vestuvių pulkus jis linksmina kartu su Juozu Pleikiu.
Džiaugiasi Vytautas ne tik savuoju pašaukimu, nešančiu džiaugsmą ir kitiems, bet ir tuo, kad sūnus Domas į kultūrą ir sceną pasuko („Džiaugiuosi, kai matau jį scenoje“, – sako Vytautas), kad ir dukra Goda kultūros vadybą jau baigia studijuoti.
Muzikantai vestuves skaičiuoja dešimtimis
„Oi laukiam, laukiam, mes svetelių laukiam…“, – daina, kuria nuo seno įprasta pasitikti vestuvininkus, pirmoji skambėjo ir vestuvinių ansamblių festivalyje.
Garbė pradėti festivalį patikėta Pranui Lomsargiui, kuris yra 5 vaikų tėvas ir visi jie liko gyventi Lietuvoje, o festivalis kaip tik Tėvo dienai buvo skirtas. Pranas prisipažino nuo mažens nemokėjęs nieko kito, tik groti, ir tikino, kad vestuvių ir balių, kuriuose grojęs, priskaičiuotų beveik 100.
Įvairiomis progomis grojantis šilutiškis Saulius Budginas sakė, kad nebesuskaičiuotų keliose dešimtyse vestuvių sugrota. Beje, kaip tik Saulius pirmasis ir šokius parke pradėjo.
Scenon vienas po kito lipo Arvydas Eidukis iš Švėkšnos, pavadintas didžiausią stažą turinčiu vestuvių muzikantu ir grojantis su Švėkšnoje augusiu, o dabar Klaipėdoje gyvenančiu kolega Vaciu Oželiu. Juos keitė vienišu bardu (muzikavimo, bet ne šeimos požiūriu) save pristatantis Valerijus Volkovas iš Inkaklių, prasitaręs, jog gitarą imantis tada, kai bloga pasidaro, o kai gera būna – kiti paprašo.
Susirinkusieji plojo ir skambioms švėkšniškio Petro Cipario, šyliškių Sergejaus Saveljevo ir Alfonso Bastakio dainoms.
Ne vienas renginio dalyvis išvakarėse dirbo – grojo vestuvėse. Tą išdavė nebent pavargę kai kurių balsai, bet ne nuotaika. Visi dalyviai apdovanoti Švėkšnos verslininkų Jolantos ir Arūno Paulauskų prizais.
V.Raibys žiūrovams neleido liūdėti ir pertraukėlių metu, kol muzikantai derino instrumentus. Apsukęs keletą ratų po aikštę, jis viešumon ištempė Povilą Lukošių ir Zenoną Jucių ir jiems įteikęs po didelį trimitą įpareigojo būti ekskursijų vadovais.
Ypatinga užduotis buvo parengta ir dar dviems vyrams, kurie netikėtai buvo priversti tapti skulptoriais ir čia pat, ant Genovaitės vilos laiptų, sukurti skulptūras. Jas vyrai kūrė ant gyvų modelių vyniodami vienkartinių rankšluosčių rulonus.
Šventės pabaigoje seniūnas Alfonsas Šeputis įteikė V.Raibiui taupyklę, kurion šis turėtų krauti naujas savo idėjas. Seniūnas pažadėjo padėti jas įgyvendinti.
A.Šeputis viliasi, jog vestuvių muzikantų festivalis taps Švėkšnos miestelio tradicija. Galbūt netgi išsivystys į didesnį renginį, į tikras teatralizuotas vestuves, kuriose ateityje ir jaunavedžius, ir piršlius matytume.
Rašyti atsakymą