Nauja TAU literatų knyga

Džiaugdamiesi atlaisvėjusiu karantinu Šilutės TAU literatai susitiko spalvingame kolegės Aldonos sode pasidžiaugti vasara ir literatų knygų kraitį papildžiusia aštuntąja knyga - Aldonos Sapronaitienės „Kai rasoja rugiai“.
Visi renginio dalyviai buvo apdovanoti naujosios knygos egzemplioriais.

Knygos redaktorė ir sudarytoja – Irena Arlauskienė, iliustratorė – Tatjana Petravičienė, nuotraukos Aldonos Sapronaitienės, Džerinaldo Lukošiaus, Birutės Morkevičienės ir Tatjanos Petravičienės.

Kas pėsčias, kas ratuotas penktadienio popietę atvyko į svetingus Aldonos namus, į jos pirmosios knygos „krikštynas“. Ir kaip neateisi… Juk apie namą mieste žoliapjove nupjautos žolės kvapas nors ir labai mielas, bet vis tiek pievos žolės, suguldytos Aloyzo Masolo į pradalges, mielesnis.

Prieš tai išklausėme Aloyzo pasakojimą apie dalgį – šienavimo ir javų kirtimo įrankį. Lietuvoje dalgis žinomas nuo I a. Seniausi dalgiai randami III – IV a. Vakarų Lietuvos kapinynuose. Pradžioje dalgis buvo naudojamas šienui pjauti, o nuo XVIII a. ir javams kirsti. Javų dalgio kotas buvo trumpesnis. XX a. pab. dalgių reikšmė sumenko atsiradus žoliapjovėms. Aloyzas papasakojo, kokiais dalgiais buvo pjaunama Sartininkų, Natkiškių, Žygaičių apylinkėse, kad Sibire jie buvo vadinami „litovkomis“, kaip dalgiai yra patobulinti, kaip jį senelis Šatkus mokė išplakti, kad vedant nagu kuo mažesnis banguotumas jaustųsi. O kadangi mūsų būryje yra ir aukštaičių, ir žemaičių, ir šišioniškių, tai sutikome, kad jie visur skirtingi.

Nors grumėjo perkūnas, plaukiojo tamsūs debesys, tačiau sode po obelimi lietus mus aplenkė. Sklido nupjautos žolės kvapas, čiulbėjo paukščiai.

Balta staltiese užtiestas ir mėlynais indais paserviruotas bei mėlynais irisais papuoštas stalas greitai buvo nukrautas šeimininkės ir jos sesers Birutės paruoštomis bei atsineštinėmis vaišėmis. Iki kalbų apie knygą dar buvo toli. Laukė virtos ankstyvosios bulvės ir kastinis. Ragavome sūrio ir naminės duonos, lašinukų ir kumpio, braškių ir torto su gėle.

Tatjanai grojant svajingą melodiją leidome per rankas Aldonos knygą. Prasmingą, iliustruotą spalvingais fraktalais. Tatjana dar neseniai atrado šį piešimo būdą, tačiau jau puikiai įvaldė. O eilėraščius iš naujosios knygos skambant muzikai skaitė mūsų Zina: „Anksti braidau po rasą, / dar tyli, miega sodas, / rugių supynus kasą, / naktis nuėjo. Rodos, / lyg šaukia, kviečia toliai. / Skubėčiau, bėgčiau, eičiau…/ Tik saulė dreskia miglą / ir liepia grįžt namolio“.

Visi buvome apdovanoti Aldonos knygomis su autografais, vartėme, skaitėme ir džiaugėmės mūsų visų būrio nuveiktu darbu – tai jau aštuntoji per 4 metus literatų knyga. Yra kuo pasidžiaugti.