Neįgaliojo kasdienybė: iš antrojo aukšto į lauką – sėdomis suklypusiais laiptais

invalidas lipa_laiptaisNeįgalusis be kojos neįtikėtinai stačiais, klibančiais laiptais iš antro aukšto ropščiasi žemyn. Klausiate, kaip jam tai pavyksta? Ogi sėdomis, viena ranka prisilaikant turėklo, o kita remiantis į braškančias laiptų pakopas. Taip pat sėdomis jis kyla ir į viršų, išskyrus tas laimingas dienas, kuomet namuose yra jo svainis: šis giminaitį kartais užneša pats.

 

Tokį vaizdelį aptikome Rusnėje, miestelio centre stovinčiame gal 100-mečio senumo name. Ir patys tikrai nebūtume aptikę, jei ne neabejinga kaimynė, kuriai širdį gėlė matant, kaip tas žmogus priverstas sun-kiai ropštis, jei nori pamatyti saulės šviesą.

Deja, apie tai, kad Savivaldybė gali įrengti būtinus patogumus, šiam neįgaliajam Rusnės socialiniai darbuotojai neužsiminė.

Štai tokia šiandienos realybė, nors kasdien deklaruojame apie paramą neįgaliajam, našlaičiui ar skurstančiajam, nuolat didiname jiems skiriamą paramą, nuolat gausiname socialinių darbuotojų gretas. Tokia gūdi realybė tik pabrėžia, kad kartais „parama“ lieka tik… deklaracija popieriuose.

Išsigelbėjimas – sesuo su šeima

Pusamžis Jonas gyvena neseniai mirusios mamos bute. Vyrui neabejotinai pasisekė, kad šalia jo butą turi ir sesuo Reda su šeima, ir kad šalia gyvena neabejingi kaimynai. Jei ne sesers šeima,  nežinia, kaip jis būtų gyvenęs visą pastarąjį pusmetį, kuomet nebeteko kojos.

Tiesa, kaimynai nežino, kuo galėtų padėti neįgaliam vyrui. Todėl ir ateina klausti, gal žurnalistai žino, kas galėtų tam II aukšte gyvenančiam Jonui bent kokį dar vieną turėklą šalia laiptų įtaisyti. Kad jis ropomis leisdamasis ir kildamas tais siaurais ir stačiais laiptais dar ir antrąja ranka įsitverti galėtų.

Juk tokiais išklypusiais ir nuvaikščiotais laiptais ir sveikieji sulig kiekvienu žingsniu rizikuoja nudardėti žemyn…

Sesuo Reda, akivaizdu, apie galimą paramą žino dar mažiau. Tiesa, ji  reikiamus neįgalumo dokumentus broliui sutvarkė, seniūnijoje lankėsi ne kartą, paramą maisto produktais išrūpino. Ir padeda jam ne tik valdiškus reikalus tvarkyti, bet ir kasdienybėje: jai tenka ir kasdienė ligonio bei jo butuko priežiūra, ir jo maitinimas.

„O kas, jei ne aš? Daugiau nėra kam“, – ramiai sako jauna moteris.invalidas su_seseria

Tikras išsigelbėjimas Jonui ir Redos vyras, kuris, kai tik gali, užsivertęs ant pečių nelengvą nešulį neša jį į lauką ir atgal.

Jau šį mėnesį Jono gyvenimas turėtų šiek tiek palengvėti – jam bus pagamintas lankstus kojos protezas. Tačiau ar su juo bus lengviau užkopti tais suklypusiais laiptais, nei jis, nei jo sesuo dar nežino.

Į Rusnę važiuojame kartu su Socialinės paramos skyriaus vedėju Alvidu Šimelioniu. Neabejojame, jog daug metų čia sričiai rajone vadovaujantis žmogus geriausiai galės nustatyti, kaip nedelsiant galima būtų palengvinti nelaimėlio Jono gyvenimą.

Kas turėjo pereiti per gatvę?

A.Šimelionis suka į Rusnės seniūniją ir sėda prie stalo su seniūne Dalia Drobniene ir socialine darbuotoja Birute Knapkiene. Kartu klausomės, kad dažnai taurelę kilojęs Jonas gaudavo šiokių tokių privilegijų: tai jam visuomenei naudingą darbelį lengvesnį – tik su grėbliuku rankose – seniūnė nurodydavo, tai malkoms šakų, kur nugenėtų, duodavo.

Seniūnija žino apie Jono sveikatos problemas ir nepaliko jo be paramos: vyras gauna paramą maisto produktais iš ES fondų, gavo ir 171 euro kompensaciją kietajam kurui įsigyti, ir 8 eurų socialinės pašalpos. Dar prie jo pajamų prisideda 108 eurų II grupės neįgalumo pašalpa bei 9,50 euro kompensacija transporto išlaidoms.

Iš tų 108 eurų neįgalumo pašalpos  porą dešimtinių išskaičiuoja už butą, esantį kitame rajone, nes ten gyvenantis Jono sūnus nemokėjo mokesčių.

Viską sudėjus gaunasi tokia suma, kad į kokią nors didesnę socialinę pašalpą Jonas pretenduoti jau nebegali.

„Bet juk jis pašalpos ir neprašo. Ir iš viso nieko neprašo. Tai jo kaimynams akis bado jo ir jį prižiūrinčių artimųjų vargas“, – primename atvykimo tikslą. Juk Lietuvoje kasmet vykdoma būsto pritaikymo neįgaliesiems programa.

Ir Šilutės rajono savivaldybė už programos lėšas kasmet įrengia neįgaliesiems keltuvus, nuovažas, platina duris, pritaiko vonias, tualetus ir kt. Kodėl apie tai nebuvo informuotas Jonas ar jo artimieji?

„Bet tereikėjo mažytės smulkmenėlės – tik per gatvę iki mūsų pereiti“, – sako seniūnė. O socialinė darbuotoja dar prideda, jog apskritai šio vyro nėra akyse mačiusi.

Nustebę teiraujamės, kiek laiko B.Knapkienė dirba šį darbą. Paaiškėja, kad nuo praėjusio gruodžio – 5 mėnesius.
Ar „pereiti per gatvę“ negalėjo pačios seniūnijos atstovės, jau nebesiteiraujame.

Kaip padėti – spręs komisija

Jonas ir jo sesuo pasakoja jau ieškoję paramos namą administruojančioje „Šilutės būsto“ bendrovėje – tikėjęsi, kad įmonė įrengs antrąjį turėklą. Bet kai suskaičiavo galimas išlaidas, „fantazijos baigėsi“.

Akivaizdu, kad šie rusniškiai nežino apie būsto neįgaliesiems pritaikymo programą, iš kurios kasmet tūkstančiai eurų tenka ir Šilutės rajono žmonėms.

Neįgalusis, norintis būsto pritaikymo, turi kreiptis į Savivaldybę. Komisija, kurioje – Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vadovai, Ūkio skyriaus inžinieriai, Neįgaliųjų draugijos atstovai, apžiūri, kokius patobulinimus galėtų įrengti neįgalaus žmogaus namuose, kad jam būtų lengviau gyventi. Suskaičiuojami tokiems darbams ir medžiagoms reikalingi pinigai, o darbus baigus patikrinama jų kokybė.

Jono seseriai pasiūlyta jau šiomis dienomis atvažiuoti į Socialinės paramos skyrių, kurio specialistai peržiūrės visus buto priklausomybės dokumentus bei patars, kokius pristatyti dar reikėtų.

Apžiūrėjęs laiptus į Jono butą, A.Šimelionis suabejojo, ar čia būtų įmanoma įrengti keltuvą – laiptai neįtikėtinai siauri. Tačiau galutinai tai spręs komisija, kuri šį rusniškį aplankys artimiausiu metu. Specialistai taip pat žiūrės, ką galėtų patobulinti vonios kambaryje, kad vyras lengviau galėtų patekti į dušo kabiną.

Išlydėdami svečius rusniškiai dėkojo ir už gimusią viltį, ir už suteiktą informaciją.