Rupkalvių kaimo pievose, Šyšos polderyje vyko pirmasis Nacionalinis šienpjovių čempionatas. Čempionatą Lietuvoje organizavo nevyriausybinė organizacija Baltijos aplinkos forumas, jau daug metų užsiimanti rečiausio Europoje giesmininko – meldinės nendrinukės apsauga.
Čempionato metu buvo šienaujama meldinės nendrinukės perimviečių teritorijose. Metų šienpjovio titulą laimėjo Pamario krašto šienpjovys Kozmas Auškalnis.
Dalyvavo ir 5 pamariškiai
Čempionate dalyvauti užsiregistravo keliolika dalyvių iš įvairių Lietuvos kampelių: Šiaulių, Kretingalės ir netgi Raigardo slėnio pievų (Švendubrės kaimas, Druskininkų r.) bei Šilutės. Idėją surengti tokį čempionatą įkvėpė paukštis – meldinė nendrinukė.
Dalyviams būtinai reikėjo turėti savo dalgį, o dalyvauti varžytuvėse galėjo visi norintys. Čempionate dalyvavo komandos, kiekvienoje jų – po du šienpjovius, kurie turėjo nušienauti 3 m pločio (2 pradalgės) ir 100 m ilgio plotą.
Komandos varžėsi greičio ir kokybės atžvilgiu. Nugalėtoja buvo skelbiama komanda, greičiausiai nušienavusi savo pradalges, o taip pat komanda, šį darbą atlikusi kokybiškiausiai. Greičiausiai savo pradalges įveikę šienpjoviai buvo kviečiami dalyvauti ir antrame ture – individualiose šienpjovių varžytuvėse.
Pamario kraštą atstovavo net penki šienpjoviai: Julius Muliarčikas, Jonas Vaitkus, Alfonsas Stankus, Antanas Kuisys ir Kozmas Auškalnis. Metų šienpjovio titulą laimėjo K. Auškalnis, jo komanda taip pat pripažinta greičiausiai bei kokybiškiausiai atlikusi darbą.
Čempionate skelbtos nominacijos „Skriejantys dalgiai“ – greičiausiai komandai, „Kokybė garantuota“ – kokybiškiausiai šienavusiems, „Metų šienpjovys“, „Metų šienpjovė“, „Metų patirtis“ – vyriausiam dalyviui, „Tradicijų tęsėjas“ – jaunausiam dalyviui, „Kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“ bei „Olimpiečiai“ – originaliausiai komandai. Visi apsilankiusieji galėjo dalyvauti edukacinėse dirbtuvėse, kuriose išmoko plakti dalgį, galėjo pasimokyti pjauti.
Čempionatas tobulės
Pasak čempionato organizatoriaus, Baltijos aplinkos forumo direktoriaus Žymanto Morkvėno, senelius, pievas šienaujančius dalgiu esame matę kiekvienas. O ar žinojote, kad dalgis Lietuvoje pradėtas naudoti dar I amžiuje? Ar teko girdėti, kas tos „litovkos“, kurių gamyba XIX amžiuje garsėjo mūsų sostinė?
Ne veltui apie dalgius sukurta ne viena daina – tai buvo vienas pagrindinių darbo įrankių. Dalgis arba dalgė naudotas įvairiems darbams. Pradžioje juo pjautas šienas, vėliau ir javai. Dalgis laikytas vyrišku įrankiu, moterys labiau naudojo pjautuvus. Rugiams pjauti dar naudota ir dalgelė – dalgio geležtė su trumpučiu kotu. Lietuvoje vyravo trys dalgių tipai: lanketas, glėbinis ir šunkojis, taip pavadintas dėl rankenos formos: – ji būdavo sulenkta tarsi pakelta užpakalinė šuns koja.
XIX-XX a. dalgiai išplito visoje Lietuvoje, 1880 m. Naujojoje Vilnioje pradėtas statyti fabrikas. Į jį buvo pakviesta 60 specialistų iš Austrijos ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai, kurie iš esmės nėra pakitę iki šiol. 1886 m. jų jau buvo pagaminta apie milijonas.
1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą būdavo pagaminama iki 3 mln. „litovkų“ (taip Rusijoje vadintas dalgis). Šie dalgiai buvo itin kokybiški, gaminami iš švediško plieno, o 1900 m. jie net buvo eksponuojami Paryžiuje pasaulinėje parodoje.
Fabrikas veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu išlikusiuose istoriniuose pastatuose įsikūrusi kultūrinė erdvė, dirbtuvės, rūšinio alaus gamykla.
Visi čempionato dalyviai ir žiūrovai pakviesti paragauti gardžios vietinės žuvienės bei rūkytos žuvies. Pasak Ž. Morkvėno, šienpjovių čempionatas tobulės, o jo dalyvių pastabos labai vertingos. Visi dalyviai išsiskyrė aukšta šienavimo kokybe, tas maloniai nustebino.
Rašyti atsakymą