Neįžengiamais pelkynais pavirtę miškai nebeatiduoda medienos ir skandina techniką

skesta miskai_3Šiemetinis ruduo į neviltį įvarė ne tik žemdirbius – dėl nesibaigiančių liūčių neįžengiamais pelkynais baigia pavirsti ir miškai. O tai grasina milžiniškais nuostoliais ne tik miškininkams, bet ir medienos gaminius gaminančioms įmonėms.  

Stringa visi suplanuoti miškininkų darbai, permirkusioje miško paklotėje nuolat klimpsta net galingiausio pravažumo miško ruošos technika, didėja kuro sąnaudos, daug mažiau pajamų turės ir urėdija, o kartu – ir miškuose dirbantys žmonės. Dėl nevykdomų medienos pardavimo sutarčių miškininkus jau atakuoja ir medienos gaminių įmonės, tad šiems tenka aiškintis, atsiprašinėti ir žadėti, jog sutartys bus įvykdytos, kad ir porą mėnesių vėliau.

Tokia šiandien ne tik Šilutės urėdijos, bet ir visos šalies miškininkų kasdienybė.

 Kirtimo grafikus sužlugdė liūtys

Beveik tris dešimtmečius miškuose dirbantis Šilutės urėdas Vaidas Bendaravičius tokių metų sako neatsimenantis. „Buvo šlapia žiema, šlapias pavasaris, nuolat lijo vasarą, o rudenį iš viso pratrūko – per kelis mėnesius vos kelios sausos dienos išpuolė. Tai ko norėti – skęsta ir miškai“, – vardija urėdas.skesta miskai_4

Nors miškininkai prie gamtos išdaigų prisiderinti išmoko seniai – darbus biržėse (kirtimuose) susidėlioja pagal metų laikus ir miškų ypatumus, bet šią vasarą ir rudenį lietus sužlugdė visus jų grafikus. Pasak V.Bendaravičiaus, ankstesniais metais daugiausia drėgmės miškuose būdavo pavasarį, tad tuo metų laiku ir stengtasi į juos nevažiuoti. Šiemet kirtimus biržėse miškininkai buvo palikę vėlyvam rudeniui, tikėdamiesi, kad bent jau tada žemė bus kiek pradžiūvusi arba net sušąlusi, tad technika galės lengviau įvažiuoti į miškus.

Dabar gi mato, jog šiemet visi metų laikai vienodai nepalankūs darbams miške – juose šlapia dar nuo praėjusios žiemos.

Prisimena tik vieną tokią žiemą

Panašius metus, kuomet sąlygos miškuose irgi buvo labai sudėtingos, sako prisimenantis vienas iš vyresnių Šilutės urėdijos darbuotojų, vyr. miškininkas Viktoras Aužbikavičius. Jis pasakoja, jog tai buvę 1978 – 1979 metų ruduo ir žiema, kai jis, vos baigęs mokslus pradėjo dirbti Tauragės rajone.

„Labai lietinga buvo ir vasara, ir ruduo,  tad miškai buvo tokie permirkę, kad aš po juos vis su guminiais batais „maudžiausi“, – vaizdingai pasakoja vyr. miškininkas.

Rudenį, pasak jo, laukai jau buvo tiek įmirkę, kad kolūkiai žiemkenčius sėjo iš tuomet populiarių mažų lėktuvėlių „AN-2“, liaudyje dar „kukurūznikais“ vadintų. Tas faktas nesunkiai leidžia įsivaizduoti ir padėtį miškuose. Juose, pasak V.Aužbikavičiaus, miško sandėliai taip pat buvo įrengiami tik prie kelių, kad kaip nors medieną būtų galima išgabenti.

Tačiau tuomet gruodžio 2-ąją (čia V.Aužbikavičius pribloškia savo atminties galia) taip „užspaudė“ šaltukas, kad visą likusią žiemą ir nebeatleido. Žiema buvusi tokia šalta, jog net sodai iššąlo. Žinia, miškininkams dirbti tuomet irgi buvo „ne pyragai“ – šąlo ir patys, užšaldavo ir technika. Bet bent jau išvežti paruoštą medieną problemų nebekilo.     

Technika „įsėda“ kiekvieną savaitę

skesta miskai_1Vadinamieji miško sandėliai – vietos, kur sukrautos milžiniškos stirtos jau paruoštos išvežti medienos, dažniausiai įrengiami prie kelių. Tokių sandėlių kiekvienoje girininkijoje yra bent po kelis. Bet juk žinia – miškininkų technika – ne lengvieji automobiliai, miškakirtės ir miškavežės, pasak urėdijos vyriausiojo inžinieriaus Arūno Skirbuto, sveria po 12 – 14 tonų. O jei dar dešimtį kubinių metrų medienos pasikrauna, tai tokių sunkiasvorių judėjimas permirkusiais miško keliukais tampa tikra problema. Juk miško keliukai, anot urėdo V.Bendaravičiaus, tai ne asfaltas su kietu pagrindu.

Todėl šiemet ir stengiamasi juos kuo mažiau minkyti.

„Stengiamės važiuoti tik į tas vietas, kur medienos sandėliai yra šalia tvirtesnių kelių – taip ir technikai saugiau, ir keliai bent kiek saugomi. Nes jei paskutinius kelius susigadinsime, juos reikės remontuoti, o tai ir vėl bus milžiniški nuostoliai“, – pasakoja urėdas.

Visgi įvykių, kai technika „įsėda“ neišvengiama, anot A.Skirbuto, šį rudenį kiekvieną savaitę tokių būna bent po porą ir dar daugiau. Kaip tuomet sukasi? Ogi miškininkų technika „gudri“ – kai kurios mašinos turi specialią įrangą, trosus, kuriais pačios save prie medžių prisiriša ir taip iš klampynės į sausesnę vietą išropoja. Tiesa, už tokios komplektacijos techniką ir sumokėti tenka brangiau.

Bet ir tokia įranga gelbsti ne visada. Pasak A.Skirbuto, būna atvejų, kai gelbėti „įsėdusios“ miškavežės tenka siųsti specialų senutėlį rusišką vikšrinį vilkiką, kuris vienintelis gali tai padaryti.

Tačiau tada jau tenka skaičiuoti ir sugaištą laiką, ir žymiai didesnes kuro sąnaudas, ir kur kas mažesnius realizuotos medienos kiekius.

Teko derėtis su pirkėjais

Natūralu, kad tokios gamtos sąlygos atsiliepia ir darbui, ir pelnui. Jei ankstesniais metais, pasak urėdo V.Bendaravičiaus, Šilutės miškininkai šiuo metų laiku kasdien realizuodavo po 500 – 600 kubinių metrų medienos, tai šiemet šie skaičiai nesiekia nė pusės to – realizuojama vos po 200 -250 kub. metrų. Ir taip tęsiasi jau nuo rugpjūčio.

Todėl Šilutės urėdija jau sulaukė keleto įmonių paklausimų dėl sutartyse numatytu laiku neparuoštos medienos. Pasak urėdo, teko derėtis ir įtikinėti, kad sutarti medienos kiekiai bus pateikti, tačiau kiek vėluos – mėnesį ar kelis, pasakyti neįmanoma.

„Gamtai juk nepasipriešinsi ir su ja derybų nepravesi“, – kad ir liūdnai, bet vis dar bando juokauti V.Bendaravičius.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.