Kas rytą Šilutės daugiabučių kiemuose išsirikiuoja tuščių stiklainių, o kartu su jais – ir jų savininkų eilutės. „Laukiame pienelio“, – atsako pakalbinti.
Toks vaizdas seniai nebestebina, nors apie tokios prekybos žalą specialistai kalba nuolat. Tačiau kalbos ir lieka kalbomis, mat ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, ir policija, ir „žemių šeimininkė“ – Šilutės seniūnija – tokių prekeivių priežiūros kratosi.
Žinia, kas savaitę mažinamos pieno supirkimo kainos ūkininkus varo į neviltį, tad visai suprantama, jog jie ieško galimybių savo produkciją parduoti bent keliais centais brangiau. Specialistams nesuprantama kitkas: ką sau mano pirkėjai, kurie karštą vasaros dieną į burną deda tokį nesaugų maisto produktą.
Pabandęs pasikalbėti nebuvo suprastas
„Prekyba maisto produktais kiemuose ir gatvėse yra viešosios tvarkos ir Savivaldybės Tarybos priimtų teisės aktų pažeidimas. Šilutės rajone nėra įteisinta nė vienos vietos vykdyti tokią prekybą“, – sako Šilutės VMVT viršininkas Edmundas Ciparis. Jis irgi pastebėjo, kad besitęsiantis pieno supirkimo kainų kritimas vėl suaktyvino tokius nelegalius pieno pardavėjus.
VMVT viršininkas pasakoja, vieną šeštadienį visai sutrikęs, kai pieno produktais prekiaujančią močiutę pamatė šalia Šilutės turgavietės – savo produkciją ji buvo išdėliojusi tiesiog ant Cintjoniškių gatvės šaligatvio.
Pabandęs pasikalbėti (ne bausti) su moteriške, E.Ciparis neilgai trukus buvo apspistas praeivių, kurie vienas per kitą puolė ginti prekeivę ir tokią prekybą. Ir labai piktinosi tokiu „priekabiavimu“.
„Gynėjams“ buvo nesvarbu, kad tos močiutės gyvuliai tikriausiai neištirti dėl tuberkuliozės, bruceliozės ir leukozės, kad produktų saugos bei aplinkos, kurioje jie gaminami niekas netikrino, pagaliau, net ir tai, kad karštą vasaros dieną greit gendančiais 
produktais ji prekiauja ne iš šaldytuvo.
E.Ciparis tuomet iškvietė pareigūnus. Pasak jo, telefonu 112 panašiais atvejais turėtų paskambinti kiekvienas neabejingas pilietis.
„Atrodo, kad mes, kovodami už tai, kad žmonės įsigytų tik saugius maisto produktus, tampame kažkokiais nepageidaujamais niekdariais, neva trukdančiais žmonėms gyventi, ir turime jiems įrodinėti, jog juoda ir yra juoda“, – trauko pečiais už saugią prekybą maisto produktais mūsų rajone atsakingos tarnybos vadovas.
E.Ciparis rodo 2010 m. kovo 25 d. priimtą „Prekybos ir paslaugų teikimo Šilutės rajono savivaldybės viešose vietose tvarkos aprašą“, kuriame nurodytos visos lauko prekybos vietos. Tokių net po kelias yra kiekvienoje seniūnijoje ir Šilutėje, bet jose pardavinėti savo produkciją gali tik leidimus gavę ūkininkai.
Šilutėje yra dvi vietos, kurios atitinka visus prekybos maisto produktais reikalavimus ir kuriose prekyba yra įteisinta ir kontroliuojama. Tai dvi halės – Šilutės turgavietės ir esanti H.Šojaus gatvėje. Beje, Šilutės rajonas buvo vienas pirmųjų šalyje, įvykdęs visus reikalavimus, kad būtų sudarytos tiesioginės prekybos maisto produktais sąlygos, kad gyventojai gautų sveiką ir kokybišką produktą.
Kontroliuoti nėra kam
E.Cipario teigimu, prekyba kiemuose yra viešosios tvarkos pažeidimas, vadinasi, ne VMVT, bet policijos reikalas bausti pažeidėjus. O VMVT šias vietas kontroliuoti galės tada, kai jos bus įteisintos kaip prekybos vietos.
Beje, skundų dėl tokios prekybos VMV tarnyba negauna, vadinasi, miestelėnų tai nepiktina.
Šilutės policijos komisariato viršininkui Sigitui Mikutavičiui kiemų prekyba neatrodo didelė problema. „Policijai per žema kiemuose gaudyti bobutes su bidonėliais. Tai ne prioritetinė mūsų darbo kryptis ir mes tikrai turime svarbesnių reikalų“, – su tokiais Šilutės pareigūnų vadovo žodžiais išties sunku nesutikti.
S.Mikutavičius sako, kad policija reaguos į panašius pranešimus ir baus už prekybą ne vietoje, bet tik tais atvejais, kai bus iškviesta įvykio vieton. Patys tokių nelegalių prekeivių neieškos, mat policija atsakinga tik už įteisintų prekybos vietų ir įregistruotų verslininkų kontrolę.
„O kur Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba?“ – savo ruožtu klausia ir S.Mikutavičius.
„O kur Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba žiūri?“ – klausimą turi ir Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas. Pasak pavaduotojo, seniūnija irgi kontroliuoja tik tas vietas, kur prekyba leidžiama, t.y., abi miesto hales.
Į šiuos klausimus lyg ir atsako jau minėtos savivaldybės Tarybos priimtos prekybos taisyklės: „… taisyklių laikymąsi kontroliuoja policija, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir kitos valstybės ir savivaldybės institucijos, kurioms suteikti tokie įgaliojimai“, – teigiama jose.
Dirbančių pagal reikalavimus yra
Kol kontroliuoti nėra kam, pirkėjams, būtinai ieškantiems kaimiškos, iš pirmų rankų parduodamos produkcijos, E.Ciparis siūlo paragauti kad ir Laučiuose ūkininkaujančių Marozų šeimos sūrių. Sutvarkę gamybos ir prekybos vietas, gavę visus reikiamus leidimus šie ūkininkai gamina tokius produktus, kad kiemų prekeivių pienas ir varškė skoniu laučiškių produkcijai tikrai neprilygsta. Į šių ūkininkų kioskelį malonu užeiti, pieno produktai prekeiviui čia patiekiami iš šaldytuvo.
Registruotų ūkių savininkai prekiauja ir Šilutės turgavietėje. Iš maždaug 2300 mūsų rajone registruotų ūkininkų tik 14 turi teisę tiesiogiai prekiauti savo produkcija. Šių prekeivių produkcijos gamybos vietas nuolat tikrina VMVT, ir E.Ciparis patikina, jog jos atitinka keliamus reikalavimus.
„Žinoma, kiekvienas ieškome kuo pigesnio produkto, tačiau tik tol, kol žmogus nesuserga, jis negalvoja, ką deda į burną, ir nemano, kad iš nelegalaus prekeivio nusipirkęs prastą maisto produktą negalės pareikalauti jo atsakomybės. Tad kartais taupydamas gali patirti daug didesnių nuostolių“, – sako E.Ciparis.
Legaliems prekeiviams pikta, bet jie ramūs
Turgaus dienomis Šilutės turgavietėje pienu ir jo produktais prekiauja kelios moterys. Anot pašnekovių, tiek jų čia beliko nuo tada, kai rimtai tikrinti pieno gamintojus ėmėsi VMVT, nors anksčiau čia prekiaudavo beveik pusšimtis pienininkų.
„Atkrito visi, kurių karvės netikrintos arba kurios mastitu sirgo, kurių namuose tikrintojai netvarką rado ir todėl jie negavo leidimų pardavinėti savo produkciją legaliai“, – mano šaldytuvuose pieną, varškę, sūrius sudėjusios ūkininkės.
„Labai blogai vertinu prekybą kiemuose, pro didinamąjį stiklą į tokius pardavėjus reikia žiūrėti“, – sako net iš Vainuto seniūnijos Aušbikavio kaimo atvykusi Danutė. Moteris laiko 6 karves ir sako, kad net tokį tolimą kelią apsimoka važiuoti į turgų Šilutėje, nes jos klientai vertina jos gaminius, todėl ji greit parduoda viską, ką pagamina.
Greta jos įsitaisiusi Virginija irgi sukaria nemenką kelią – du kartus per savaitę į turgų atvažiuoja iš Gardamo seniūnijos Žakainių kaimo. Iki 5 karvių laikanti žakainiškė tikina, kad tikrintojai pas ją „važiuoja ir važiuoja“, ir ūkininkai net neįtaria, kada jie užgrius. Tačiau ji dėl to jokio nepasitenkinimo nejaučia, priešingai – net džiaugiasi. „Juk ir mes patys, ir mūsų vaikai, ir anūkai savo pieną vartojame, tai norime būti ramūs, žinoti, kad viskas gerai“, – sako ji.
Bet neslepia, kad pikta pagalvojus, jog keletas ūkininkų turi mokėti nemenkus pinigus už visokiausias patikras, tuo tarpu kiti „gudruoliai“ nuo to sėkmingai išsisuka ir skaičiuoja, matyt, dar didesnį pelną.
Moterys sako neretai išgirstančios priekaištų, jog į daugiabučių kiemuose pienas daug pigesnis, todėl turguje pirkti neverta. Bet sulaukia jos ir pasiguodžiančių, kad „iš kiemo vos spėjus parsinešti pieną, jis surūgsta“, kad pirkėjai yra pastebėję ne itin švarius pardavėjų indus.
Tiesa, šiuo straipsniu nebandome įrodyti, jog visi iki vieno į kiemus pieną vežantys ūkininkai – neturi leidimų ar netikrina savo produkcijos. Galbūt yra ir kitaip. Bet tuo domėtis – jau pačių perkančiųjų reikalas.