Netektis – mirė Vytautas Kaltenis, kraštotyrininkas, žurnalistas, kultūros žmogus

vytautas kaltenisLietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ su liūdesiu praneša, kad Vilniuje balandžio 29 dieną po ilgos ligos eidamas 80 metus mirė Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir puoselėtojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Vladislovas Vytautas Kaltenis.

V. Kaltenis gimė 1937 m. balandžio 26 dieną Kėdainiuose. Tėvas Andrius Kaltenis buvo 1941 m. birželio 23-osios sukilimo dalyvis, vėliau policininkas, partizanas. Legalizavosi 1946 m.

Penkiolikmetis Vytautas nuo 1952 m. persikėlė į Klaipėdą – čia ne tik gyveno, bet jau ir dirbo. Su tėvu keliavo po Klaipėdos kraštą, 1956-1978 metais užrašė Rusnės ir Karlininkų/Karklės liaudies dainų, kitos žvejų tautosakos, o vėliau ir sovietinio genocido faktų. Dievo žodžio sakytojas ir žvejas Augustas Dėvelaitis (1897–1968) dėka V. Kaltenio garso įrašų, fotografijų pasilieka žinomas kaip šviesus krašto senbuvis, mokėjęs ne tik daugybę darbo dainų, bet ir pažinojęs žoleles, galėjęs pasirūpinti ne tik artimo sveikata, bet ir gyvulio.

Dirbo Klaipėdos kultūros įstaigose. V. Kaltenis, steigiant Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrių, ne tik tuo su kitais rūpinosi, bet ir buvo paskirtas pirmuoju vadovu. Dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejuje, buvo Jūros muziejaus užuomazgos – jūrų skyriaus pirmasis vedėjas, o 1963 m. ir Jūros šventės atgaivinimo vienas iš iniciatorių. 1968 metais surengė Vydūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimą Klaipėdos mieste. Buvo žinomas kaip vienas iš keturių rašytojos I. Simonaitytės įsūnių – užrašė nemažai jos gyvenimą, būdą, kūrybą nušviečiančių pastebėjimų, parengė radijo pjesę, kuri buvo skaitoma per Lietuvos radiją.

1969 m. persikėlė į Vilnių, 1970 m. baigė Vilniaus universitetą ir iki 1972 metų dirbo Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. Beveik ketvirtis amžiaus prabėgo – žurnalistikoje: 1972 m. pradėjo dirbti laikraščio „Tiesa“ redakcijoje atsakingojo sekretoriaus pavaduotojo, skyriaus vedėjo, redakcinės kolegijos nariu. Redakcijos kolegos geru žodžiu prisimindavo puikų bičiulį, pasižymėjusį taktiškumu, vidine kultūra, jautriomis, kultūros puoselėjimui skirtomis publikacijomis.

1994 m. dienraštis keitė pavadinimą – V. Kaltenis „Dienos“ korespondentas, iki 1996 m. rengęs „Vilnius ir vilniečiai“ puslapį. Iki pat mirties buvo LŽS Senjorų klubo narys.

2000 m. V. Kaltenis atsiliepė į kvietimą ir įsijungė į „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengimo grupę Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, buvo jos redakcinės kolegijos narys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai iki 2009 m. Šiai enciklopedijai parengė daug autorinių straipsnių, organizavo nuotraukų, kitų iliustracijų rinkimą. Buvo ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius.

Ant V. Kaltenio darbastalio, jo užrašų bloknotuose – kraštotyros, istorijos, etnokultūros temos. Daug straipsnių apie Klaipėdos kraštą, Mažąją Lietuvą, lietuvininkų gyvenimo apybraižų. Išleido knygas „Kaip vyko Vilkišiaus „Teismas“ (1962), „Pagarba pati neateina (1976).

Su kitais bendraautoriais parengė ir 2005 m. išleido atvirukų rinkinį „Pasisvečiavimas: lietuviškos vietos senuose Karaliaučiaus atvirukuose“. Minėtina didžioji V. Kaltenio 2008 m. knyga „Ak, gražus dangau!: klaipėdietiški pasakojimai“. Ją sudaro 1960–2008 metais įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdinti pasakojimai apie susitikimus su Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus žemės – žmonėmis. Aprašoma žvejų, laivininkų, sielininkų, laukininkų buitis, tradicijos ir istorija, keliamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo problemos. Pateikiama liudijimų ir apie sovietų kariuomenės genocidą šiuose kraštuose, okupacinės valdžios diskriminuojamus klaipėdiškius, trėmimus į Sibirą, išeivių iš šio krašto likimą. Knygoje gausu įdomios medžiagos apie Vydūną, dailininkus Adomą Braką, Evą Labutytę ir Lidiją Meškaitytę, rašytoją Ievą Simonaitytę ir kitus šio krašto šviesuolius.

2009 m. V. Kaltenis apdovanotas Ievos Simonaitytės premija. Ilgus metus V. Kaltenis artimai bendravo su klaipėdiškiais, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, domėjosi liuteronų bažnyčios gyvenimų ir apie jį rašė, buvo pagerbtas Vydūno draugijos garbės nario vardu.

Turėjo nemažai kūrybinių sumanymų, baigė rengti spaudai nauja knyga „Bėkit, bareliai!“, į kurią parašė nemažai gyvenimo atsiminimų trumpais autentiškais pasakojimais, o taip pat sukaupė anuometinėje spaudoje pasklidusius kultūrinės publicistikos rašinius.

Mielas kultūros darbų bendražygis Vytautas Kaltenis Motinos dieną buvo palydėtas į amžinybę gausaus būrio artimųjų – seserų, vaikų Tautvydo ir Gintaro, vaikaičių, bendražygių, o atgulė Vilniaus Karveliškių kapinėse greta savo žmonos, kurią čia buvo atlydėjęs 1992 metais.

Lietuvininkai Tėvynėje ir išeivijoje, visi Lietuvos kultūros žmonės neteko darbštaus ir kūrybingo bendražygio, bičiulio.

Su užuojautos žodžiais artimiesiems ir bendražygiams Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“.


TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.