Ketvirtą kartą verslininkė, kintiškė Virginija Rudienė, bendramintes – „Smaragdo“ klubo moteris – pakvietė į savo išpuoselėtą sodybą švęsti Žolinės. Pabendrauti, pasidžiaugti tuo, kas vasaros užauginta, sunokinta, subrandinta ir visoms kartu smagiai praleisti laiką. Žolinė – ne tik vasaros ir rudens, bet ir bendraminčių pas Virginiją susitikimas.
Tokios besibaigiančios vasaros apeigos suteikia kiekvienam galimybę ne tik pasidžiaugti gamtos dovanomis, bet ir apsikeisti dvasios turtais, kūrybiniais sumanymais, jausmais ir patyrimais.
Žolynai turi magiškos gydomosios galios
Žolinė kaip brandos ir gamtos turtų pagarbinimo šventė minima jau labai seniai, ji švęsta gerokai iki mūsų krikšto. Protėviams buvo labai svarbu žinoti, kaip baigėsi derlingasis metas, kokius savo užaugintus ir gamtos atseikėtus turtus pavyko susikrauti į savo aruodus.
Lietuvoje Žolinė – vasaros pabaigos šventė. Šiandien Žolinės šventė švenčiama dvejopai – pagal krikščioniškas ir pagal senovės baltų tradicijas.
Senovės baltai šią šventę priskyrė vaisingumo ir derlingumo deivei Žemynai. O krikščionys tikėjo, kad pašventinti žolynai turi magiškos gydomosios galios. Senovės lietuviams Žolinė buvo ir bendruomenės šventė. Susirinkusi bendruomenė ne tik ilsėdavosi po sunkių vasaros darbų ir džiaugdavosi nauju derliumi, bet ir prisimindavo protėvius. Per Žolinę buvo stengiamasi aplankyti gimines ir kaimynus, netgi buvo sakoma: „Kas neateis per Žolinę, tas bus neturtingas“.
Per Žolinę žolės meldžiasi
Nors pastarosiomis dienomis termometro stulpelis akivaizdžiai tikina, kad vasara iš Lietuvos trauktis lyg ir neketina, bet gamta savo dosniomis gėrybėmis primena, kad sulaukėme vienos iš seniausių lietuviškų švenčių – Žolinės.
Praėjusius dvejus metus tapyta ant šilko, šį kartą nutarta pasimokyti moteriško stiliaus paslapčių. Gintarė – viešnia iš Islandijos – mokė įvairiausių būdų užsirišti šalį ar skarą ant galvos.
Gintarės padedamos, stilingai pasipuošusios savo galvas įvairiaspalviais šaliais ir surengusios blic fotosesiją, patraukėme į pievą rinkti vieną įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštę. Nuo seno į ją dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tinka viskas: kietis, medetkos, mirtos, nasturtos, jurginai, kraujažolės, rugiagėlės, jonažolės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės.
Žolinės puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Juk nuo senų laikų lietuviai tikėjo gamtos ir augalų galia. Senoliai sakydavo, jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai tą dieną velnias įduos savo uodegą į rankas.
Tik gamtoje pamačius žolynų nulenktas galvas žemės link, imi suvokti, kad jie, kaip ir žmonės meldžiasi… Ši diena skirta susimąstyti ir suvokti, kad gamta yra tikras stebuklas ir jai reikia padėkoti.
Iš derliaus – dvylika patiekalų
Įdomu dar ir tai, kad per Žolinę buvo laikytasi panašių papročių kaip ir per Kūčias. Juk Žolinė – tai padėkos diena, kai valgomos ankstyvosios bulvės ir grybai, uogos (iš jų virtos uogienės), skinami žalumynai salotoms ar kitų valgių pagardams.
Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi 12 patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą. Vaišių likučiai atiduodami elgetoms – taip buvo pagerbiami protėviai.
Ir mes, iš pievos sugrįžusios su puokštėmis, sėdome prie vaišių stalo, uždegėme žvakę, leidome per rankas apie stalą, linkėdamos viena kitai skalsos, darnos, sveikatos ir meilės. Gardžiavomės ne tik šilauogėmis, gervuogėmis, bet ir nuostabaus skonio Virginijos aguonų tortu, specialiai iškeptu šiai progai.
Nuo blogio saugos sapnų gaudyklės
Dalyvių laukė dar vienas Virginijos suplanuotas užsiėmimas. Sapnų gaudyklės gamyba. Sapnų gaudyklė – ne tik jaukus ir originalus miegamojo interjero akcentas. Legendos skelbia, kad šis indėnų kilmės amuletas apsaugo nuo blogų, piktų minčių ir dvasių, nemalonių sapnų, padeda greičiau užmigti ir miegančiajam siunčia ramius, spalvotus ir džiugius linkėjimus iš sapnų pasaulio.
O pasidaryti jį visai nesunku ir neužima daug laiko, todėl, net jei netikite amuleto jėgomis, – būtinai išbandykite!
Malonus kūrybinis procesas abejingų nepaliko. Kiekviena stengėmės kuo išmoningiau pagaminti šį rankdarbį.
Žolinės šventę vainikavo didžiulis laužas.
Ko per Žolinę tikėjosi lietuviai?
Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti tai, ką žmogus augino. Žemaitijoje į ją dėdavo piktdagį (jis simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančią), parsinešę šį piktdagį sodindavo į dirvą aukštyn šaknimis. Buvo tikima, kad po šio ritualo iš dirvos išnyks piktžolės.
Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą Žolinių arbatą.
Pašventinta puokštė (kaimo žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybes ir žolynus) laikoma pagarbiai, ji sudžiovinama ir užkišama namuose (kaimo gryčioje) už šventųjų paveikslo. Išdžiūvusios puokštės naudojamos užėjus perkūnijai, žmogui ar gyvuliui susirgus ja smilkomi namai, taip pat nuo maro, bado, gaisro bei kitų negandų. Pavyzdžiui, vos nugriaudėjus perkūnijai, ne tik smilkinama žolynais, bet ir geriamos jų arbatėlės. Šios žolelės dar buvo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų sielą į kitą pasaulį.
Kaip saugoti ir vartoti vaistažoles?
Jei prisirinkote vaistingųjų žolelių ir kitų augalų, pasistenkite, kad įdėtas darbas nenueitų veltui: išdžiovintas vaistažoles geriausia saugoti popieriniuose ar medžiaginiuose maišeliuose, tinka ir dėžutės, išklotos standžiu popieriumi. Polietileniniuose maišeliuose ar stiklainiuose žolelės nesivėdins, ten greitai rasis grybelis. Vaistažolėms kenkia ir tiesioginiai saulės spinduliai – pakinta augalų spalva ir kvapas.
Nuo seno Žolinės puokštėse tarp dekoratyvinių augalų neatsitiktinai atsidurdavo tuo metu rinkti tinkamos vaistažolės – mėtos, vaistinės melisos, diemedžio šakelės su lapais, didžiosios nasturtės žiedai, vaistinis balzaminas. Šie ir kiti per vasarą sukaupti ir išsaugoti žolynai gelbėja netikėtai susirgus: vieni – peršalus, kiti – karščiuojant, treti – sutrikus virškinimui ar užpuolus kitam negalavimui.
Vaistažolių arbatas gaminti – nesvarbu ar ligą gydant, ar tiesiog nuotaiką praskaidrinant – reikėtų panašiai kaip ruošiant žalią ar baltą arbatas: užpilti jau akivaizdžiai garuojančiu, bet dar neverdančiu vandeniu (90 laipsnių), palaikyti 2-10 min.
Kuo mažiau karpytos žolelės, tuo ilgiau reikia laukti kol jos išskleis savo savybes. O jei mišinio sudėtyje yra džiovintų uogų, šaknų arba augalų žievės, puodelį uždengus palaikyti reikėtų ir dar ilgiau. Vienam puodeliui paprastai sunaudojama 1-2 g žolelių (arbatinis šaukštelis).
Atsargiems reikėtų būti, jei vaistažoles vartojate kaip vaistą arba turite kokių ilgalaikių negalavimų – tuomet pasitarkite su gydytoju. O sveikam žmogui patariama vaistažolių arbatas keisti kas 2-3 dienas, nes vieno augalo vartojimas ilgesnį laiką gali sukelti šalutinį poveikį, organizmas prie jų pripranta.
Žolinių arbata (senovinis receptas)
Žolynų vainikėlis iš trijų gysločio žiedkočių, dviejų medetkų ir dalies kraujažolės žiedyno įmetamas į valandą ant silpnos ugnies kaitintą vandenį su smulkiu gintaru – išsiskyrusi gintaro rūgštis sustiprina žolynų poveikį. Skanaus!
Metų ratas sukasi…
Truputį daugiau kaip po savaitės išlydėsime gandrus. Dar po savaitės kitos išlėks ir kiti paukščiai. Paukščiai daug geriau jaučia vasaros žingsnius ir supranta, ko galima tikėtis po savaitės. Beje, patiems paukščiams nei apsispręsti, nei galvoti nereikia – už juos viską sugalvojo gamta. O su gamta ginčytis neverta… Tai taip neatsiejama ir žavu!
Netrukus ašaromis pratrūkęs dangus leis susivokti, kad vasaros jau nebėra, surinktas grūdas vėl lauks savo eilės, o mes – naujų susitikimų, naujų patirčių, tiesiog naujos savęs.