Lietuvos miškininkų sąjunga besibaigiant 2011 metams apdovanojo geriausiai neplynus pagrindinius miško kirtimus atliekančią girininkiją. Girininkijų grupėje, kuriose vyrauja pušynai, pirmąją vietą laimėjo Šilutės miškų urėdijos Norkaičių girininkija, kuriai vadovauja Virginijus JANČAUSKAS.
Girininkija – pavyzdinė
Konkursą organizavusi Lietuvos miškininkų sąjunga jį vykdė trimis etapais. Pirmajame atrinkti tinkamiausią girininkiją ir pristatyti ją antrojo konkurso etapo – kraštų – komisijoms, patikėta pačioms urėdijoms.
Šilutės miškų urėdija Norkaičių girininkiją į antrąjį konkurso etapą delegavo neatsitiktinai. Pasak girininko V.Jančausko, neplyni kirtimai Norkaičių girininkijoje atliekami daugiau nei 10 metų, tad ataugusioje kirtimų dalyje jau galima pamatyti atsikūrusius 4-5 metrų aukščio medynus. Be to, jau daugelį metų girininkijos miškuose praktikuojasi studentai iš Žemės ūkio universiteto, lankosi profesoriai.
„Patirties netrūksta“, – sakė jau daug metų girininku dirbantis ir miškus prižiūrintis V.Jančauskas.
Antrajame konkurso etape Šilutės miškų urėdijai teko konkuruoti su kitais pirmosios zonos (iš viso jų buvo penkios), kuriai priklauso Kretingos, Mažeikių, Kuršėnų, Rietavo, Tauragės, Raseinių ir Telšių miškų urėdijos, deleguotais atstovais.
Į finalinį etapą iškopė 9 šalies girininkijos.
Respublikiniame konkurso finale girininkijų darbą vertino miškų specialistų komisija, kurioje buvo prof. A. Juodvalkis, prof. S.Karazija, S.Žebrauskas, V.Mikšys, A.Gaudiešius, V.Mierkis, R.Kupstaitis ir K.Bilbokas.
98,6 balo iš 100 galimų surinkusi Norkaičių girininkija konkursantų grupėje, kurioje vyrauja pušynai, buvo paskelbta pirmosios vietos nugalėtoja.
„Komisija vertino paliktų, neiškirstų medžių būklę, jų genetinį tinkamumą miško atsistatymui, taip pat ir dirvos paruošimą, pačią darbų kokybę. Dėmesys buvo kreipiamas ir į anksčiau atliktų kirtimų rezultatus – pavyko ar ne įgyvendinti keltus tikslus“, – pasakojo girininkas.
Nors ir kuklinosi, V.Jančauskas prisipažino, kad per visą miškininko karjerą yra gavęs apdovanojimų, tačiau toks, kuris būtų tiesiogiai susijęs su miško tvarkymu – pirmasis.
Neplyni kirtimai populiarėja
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje neplyniems kirtimams skiriamas ypatingas visuomenės, įvairių Lietuvos ir užsienio gamtosauginių organizacijų, tuo pačiu ir miškininkų dėmesys.
Plynai galima kirsti ne visus miškus, priklausomai nuo jų rūšies, ateities perspektyvų ir tikslų. Neplynas kirtimas, pasak girininko V.Jančausko, dažniausiai taikomas pušynuose, o pati miškininkystė yra mokslas, kurį reikia išmanyti.
„Plynos viržės atrodo nekaip, be to, iškirtus medžius keičiasi mikroklimatas, dingsta pavėsis, paukščiai nebeturi kur nutūpti. Kai miškas kertamas neplynai, išlieka natūrali aplinka, jis atsikuria savaime. Be abejo, neplynas kirtimas ne vien tik pliusų turi.
Pavyzdžiui, kai pasitaiko didelis vėjas, kartais jis likusius medžius ir išvarto. Tačiau vis tiek tokie kirtimai vis labiau populiarėja“, – sakė V.Jančauskas.
Girininkas pasakojo, kad kirsdami pušynus Norkaičių girininkijoje, miškininkai pirmiausia praretina aukštesnių medžių gretas, kad likę apačioje gautų daugiau šviesos.
Viename hektare paliekama maždaug po 60-70 medžių, paruošiama dirva, kad ant žemės nukritusios sėklos geriau joje įsitvirtintų. Išaugus ūgliams, miškininkai taip pat juos apgenėja. Praėjus maždaug 6 metams, iškertami ir likę medžiai.
„Daugiau dėmesio skiriama savaiminiam, natūraliam miško atsikūrimui. Gamta tvarkosi pati, o mes, miškininkai, jai tik pagelbėjam, pridėdami ir savo ranką“, – priduria V.Jančauskas.