Šilutės profesinio mokymo centro (PMC) Paslaugų ir turizmo skyriaus mokinių bendrabutyje, svečių kambariuose, laikinus namus irgi atrado keliolika ukrainiečių. Atvykusieji buvo sutikti su didžiuliu bendruomenės rūpesčiu, atjauta, sulaukė didžiulio palaikymo: ukrainiečiai ne tik
apgyvendinti, bet turi galimybes toliau dirbti ir mokytis.
„Problemas kartais reikia spręsti tą pačią akimirką, nelaukiant, kol pasirodys kokie nors potvarkiai ar nurodymai. Stengiamės, kad po mūsų stogu šie žmonės jaustųsi kuo geriau“, – sako PMC direktorė Vilma Grigonienė.
Pirmieji moksleiviai jau integruojasi
Šiuo metu Šilutės PMC Paslaugų ir turizmo skyriaus bendrabutyje gyvena 13 ukrainiečių. Iš viso nuo kovo mėnesio čia buvo priglausta apie 20 žmonių – nuo vaikų iki senolių. Jų apgyvendinimą buto tipo bendrabučio kambariuose su virtuve mokykla finansuoja savo lėšomis. Kadangi teikti nemokamo maitinimo tokiam dideliam žmonių skaičiui mokykla negali, yra sudarytos sąlygos karo pabėgėliams maistą gamintis patiems.
Šilutės PMC mokosi ir trys pirmieji mokiniai iš Ukrainos, netrukus prisijungs dar viena mergina. „Profesinis mokymas turi savo specifiką – čia sunku įsilieti į ugdymo procesą mokslo metams einant į pabaigą, nes beveik neįmanoma kompensuoti praktinių įgūdžių, kuriuos nuo metų pradžios mokęsi mokiniai jau įgijo ir kurie būtini norint eiti į priekį. Tačiau susėdę ir gerai pasukę galvas išsprendėme ir šią problemą“, – sako įstaigos vadovė.
Anot V. Grigonienės, pirmieji į ugdymosi aplinką integruoti vaikinai ukrainiečiai dabar yra pirmo kurso apdailininko specialybės mokiniai. Nors vienas jų Ukrainoje mokėsi ne apdailininko, o geležinkelininko specialybės, naujieji mokiniai jau beveik įsiliejo į ugdomąją aplinką, darbuojasi kartu su grupiokais lietuviais ir kuria ateities planus.
„Jaunimas greitai susipažįsta, lengvai bendrauja. Gražu stebėti, kaip jie buriasi krūvon, džiaugiasi susitikę, šnekučiuojasi per pertraukas ar pietaudami, šiltai atsisveikina po pamokų. Esu empatiška, todėl kartais net ašara išrieda. Visa tai – kasdienis darbas, rūpestis, atidumas – mažiausia, kuo galime padėti karo siaubo krečiamai Ukrainai“, – sako V. Grigonienė.
Mokosi, sportuoja, gaus stipendiją
Pirmieji moksleiviai iš Ukrainos, šiandien tęsiantys mokymąsi Šilutės PMC, yra bendravardžiai: Oleksandr Nesterchuk ir Oleksandr Stulov. Mokytojų ar grupiokų jie kviečiami lietuviškai – Aleksandro arba Sašos vardais. Abu jie netrukus minės savo gimtadienius, tai yra, Lietuvoje sutiks savo šešioliktuosius pavasarius.
Abu Aleksandrai, kol gyveno Ukrainoje, vienas kito nepažinojo. Vienas jų į Šilutę atvyko kartu su mama, 5 metų broliu ir kaimyne su dviem jos vaikais. Ukrainoje jie gyveno Berdyčive. Vaikinas savo gimtojoje šalyje mokėsi geležinkeliečio amato. Šiuo metu jis puikiai integravosi į naują aplinką ir kasdien lanko pamokas, mokosi praktinių apdailininko įgūdžių. Aleksandras sako, kad labiausiai ilgisi Ukrainoje likusio tėčio, kuris gyvena paliktuose šeimos namuose ir gina šalį.
Aleksandras iš arti patyrė karo siaubą. Jis ne vieną valandą praleido rūsyje, kai gaudė sirenos ir buvo bombarduojami aplinkiniai pastatai, ne kartą ir lauke slėpėsi glausdamasis prie žemės, kai dangų skrodė rusų lėktuvai, visai arti skriejo raketos ir naikino viską, kas buvo aplink. Vaikinas sakė, jog kasdien bendraudamas su Ukrainoje likusiais artimaisiais, draugais, žino, kad gimtajame mieste šiuo metu situacija ramesnė, įsižiebė viltis, kad galbūt priešo kariai galutinai pasitrauks. Tad galbūt ir jam pavyks netrukus grįžti į namus.
Antrasis Aleksandras atvyko iš Zaporožės kartu su mama bei 7 metų broliu. Vaikino šeima Šilutę rinkosi todėl, jog čia gyvena tėčio draugas, kuris ir suteikė laikiną apsigyvenimo prieglobstį. Aleksandras taip pat telefonu kasdien bendrauja su ginti šalį likusiu tėčiu bei 22 metų broliu. Mėnesio gale 16-ąjį gimtadienį švęsiantis Aleksandras sako, jog jei tik leis sąlygos, jis neskubės palikti Lietuvos, jei bus galimybė, liks čia mokytis iki galo. Anot vaikino, Ukrainoje jis mokėsi statybininko profesijos, šiuo metu yra priimtas į pirmą kursą ir mokosi apdailininko amato.
Vaikinų mokytoja Vida Janulevičienė sakė, jog abu naujieji mokiniai šiandien yra tarsi jos dešinioji ranka – padeda visais svarbiais ugdymo organizavimo klausimais, ruošia temines dekoracijas, atlieka kitus darbus. Mokytoja džiaugiasi, kad abu Aleksandrai jau pradeda suprasti lietuvių kalbą, su kurso draugais bendrauja ir po pamokų. Jie sako, kad susirašinėja per socialinius tinklus, o suprasti nežinomą kalbą jiems padeda vertimų programėlės.
Aleksandras iš Zaporožės po užsiėmimų skuba ir į futbolo treniruotes, kurios per savaitę vyksta kelis kartus. Gyvendamas Ukrainoje vaikinas šia sporto šaka neužsiėmė, o Lietuvoje ją tarsi atrado.
Abu Aleksandrai mokykloje gauna nemokamą maitinimą, jau šį mėnesį iš savų resursų mokykla jiems pradės mokėti ir stipendiją.
Ilgisi paliktų artimųjų
Šilutės PMC mokosi ir dvi merginos, beje, taip pat bendravardės – Viktorijos. Viena iš jų dar tik adaptuojasi, nes atvyko neseniai, kita jau sėkmingai atlieka praktiką.
Mūsų kalbinta aštuoniolikmetė Viktorija, kuri Šilutės PMC sėkmingai įsiliejo į būsimųjų virėjų gretas, atvyko su mama, broliuku, močiute ir teta. Visi jie iš Nikolajevo. Mergina sakė, jog Ukrainoje liko daug jos artimųjų. Labiausiai jai skaudu dėl ginti šalį likusių jos draugo ir kitų giminaičių vyrų, kurie negali palikti šalies. Viktorija dažnai per socialinį tinklą bendrauja ir su dėde, kuris gina Mariupolį ir kasdien susiduria su karo siaubu.
Gyvendama Nikolajeve Viktorija buvo trečio kurso konditerės specialybės studentė, o Šilutėje sėkmingai tęsia savo mokslus ir praktiką PMC. Įvertinus jos mokymosi Ukrainoje dokumentus, Viktorija iškart buvo priimta į antrą kursą, ji – būsimoji virėja.
Mergina nuoširdžiai dėkoja šauniai mokytojų komandai už rūpestį, dėmesį, supratingumą.
Džiaugiasi kolektyvu
„Tiesti pagalbos ranką iš karo siaubo bėgantiems ukrainiečiams susitelkė visa mokyklos bendruomenė“, – sako V. Grigonienė. Anot direktorės, tai, kad kolektyvas ir visa bendruomenė yra geranoriški, jos nė kiek nenustebino. „Juk pažįstu savo žmones, kitaip ir būti negalėjo“, – sako direktorė. V. Grigonienė vardijo mokytojus Vidą Janulevičienę, Saulių Daugalą, Daivą Jotkuvienę bei kitus, kurie, mokykloje tapo svarbiausia atrama ir didžiausia pagalba naujiesiems mokiniams.
„Vis dėlto vengiame rodyti perdėtą dėmesį, nes suprantame, kad jaunus žmones jis gali varginti arba statyti į nepatogią padėtį. Tiesiog siekiame, kad jie natūraliai įsilietų į mokinių gretas, jaustųsi tokie pat, kaip ir kiti“, – sako Šilutės PMC vadovė.
Pasak V. Grigonienės, šiuo metu jau atsirado teisinis pagrindas įregistruoti mokinius iš Ukrainos ir į mokinių registrą. Taigi, tapo aišku, kad, pasibaigus mokslo metams jiems bus galima išduoti tam tikras įgytas kompetencijas liudijantį dokumentą.