Nykstančios žąsys paskatino svajoti apie nuosavą paukštyną

ZASYS VISTINES 3Senoje sodyboje, tikriausiai turtingo ūkininko buvusiame dvarelyje, Saugų seniūnijoje, Vilkmedžių kaime, ramybės prieglobstį atrado Valentina ir Robertas Požereckai.

Prieš trejus metus iš Šilutės atsikraustę buvę miestelėnai pradėjo kurti nykstančių ūkinių gyvūnų ūkį ir dabar jau turi įsiveisę šiurkščiavilnių avių bandą bei kelias dešimtis retų vištinių žąsų.  V.Požereckienė didžiuojasi savo rypuojančiomis augintinėmis – nors visuotinai manoma, kad žąsys yra praradusios perėjimo instinktą, jos žąsys uoliai tupi ant kiaušinių ir yra išperėjusios ir užauginusios kelias vadas jauniklių.   Požereckų sodyboje apsilankė retųjų ūkinių gyvūnų tarptautinė specialistų grupė.

Specialistai džiaugėsi, kad Lietuvoje atsiranda mažų ūkelių, kuriuose dauginami nykstančių senųjų veislių gyvūnai.
ZASYS VISTINES
Norėjo kaimiškos ramybės

V.Požereckienė pasakojo, kad prieš trejus metus atsikėlę gyventi į gerokai apleistą sodybą ji su vyru puoselėjo viltį ūkininkauti. Sutvarkė sodybos aplinką, išsinuomojo kelias dešimtis hektarų žemės, prisipirko raguočių, kiaulių, vištų. Tačiau dabar šių planų tenka atsisakyti ir naikinti pradėtą kurti raguočių ūkį, nes prieš pusmetį Požereckai gavo žemėtvarkininkų pranešimą, jog nutraukiama žemės nuomos sutartis – jų naudotas žemes nusipirko du stambūs Vikyčių ūkininkai.

Taigi šeima liko tik su keliais hektarais žemės, kurioje didesnės bandos gyvulių nei išganysi, nei grūdų ar šakniavaisių pašarams užauginsi.

Todėl Požereckai apsisprendė nebegausinti bandų, o auginti gyvūnus ne dėl mėsos ar pieno. Šeimininkė ėmė puoselėti prieš porą metų įsigytą vištinių žąsų pulką bei retas lietuviškas šiurkščiavilnes avis.

Šiemet gali išsipildyti dar viena Valentinos svajonė – ji taps diplomuota gyvulininkystės specialiste.

Užauginusi ir į gyvenimą išleidusi vaikus, moteris įstojo į Lietuvos sveikatos universitetą studijuoti gyvulininkystės technologijas ir jau dabar yra šeštojo kurso studentė. Jai netrukus bus įteiktas bakalauro diplomas.

ZASYS VISTINES 4Nepelnytai pamirštos lietuviškos veislės

Pasak V.Požereckienės, jos numylėtinėmis tapusios vištinės žąsys tikrai nepelnytai užmirštos ir yra nykstančios. Nykstančių veislių gyvūnų augintojus remia Europos Sąjunga.

Tiesa, ES išmokos šių paukščių augintojams nėra didelės – tik 3 eurai per metus už vieną vištinę žasį. Be to, ūkininkai dar susiduria su įvairiomis biurokratinėmis pinklėmis: parama teikiama tik deklaruotam žąsų skaičiui, o už tas jaunas žąsis, kurias senosios žąsys išperi ir užaugina, jokių išmokų nėra, tik žadama, kad kada nors bus galima pirminėse deklaracijose nurodytą žąsų skaičių papildyti.

Tad šeimininkė juokiasi, kad dabar ji turi 22 vištines žąsis, kurioms skiriama Europos „pensija“, ir dar apie tris dešimtis išlaikytinių…

Tačiau V.Požereckienė tikina, kad tokias žąsis laikytų ir be jokių išmokų, mat jos – gana dėslios, padeda apie porą šimtų kiaušinių per metus. O vištinių žąsų mėsa yra nepalyginamai geresnė už tų, kurios į Lietuvą vežamos iš Lenkijos fermų.

Užaugintas žąsis V.Požereckienė dalija geriausiems bičiuliams ir šeimos nariams, todėl didelės komercinės veiklos dar neišvystė.

Be to, retų žąsų auginimas paskatino svajonę savo sodyboje įkurti ZASYS VISTINES 2paukštyną, kuriame atsirastų ir daugiau įvairių ūkinių paukščių. Jau dabar sodybos pievelėse kartu su žąsimis žolę ir grūdus lesioja kalakutai, perlinės vištelės (pentardos), paprastos vištos.

Džiaugėsi natūralumu

Požereckai savo ūkyje jau yra sulaukę svečių iš įvairių šalių: Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos. Rodė jiems savo augintinius, pasakojo, kaip juos laiko, kuo šeria. Sako, svečiai buvo sužavėti ūkio natūralumu ir paprastumu, mat šių ūkininkų auginami paukščiai, avys, kiti gyvuliai čia gyvena taip, kaip ir senais laikais, – be narvų ir įmantrių fermų.

Prieš savaitę retųjų gyvūnų specialistus iš užsienio į Požereckų sodybą atlydėjo Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro direktorė Rūta Šveistienė.   Minėtame centre, įkurtame Baisogaloje, vyko tarptautinė konferencija – paroda „Senosios ūkinių gyvūnų veislės mažame ūkyje“, o kelionė į Požereckų ūkelį buvo baigiamoji konferencijos dalis.