Gydytojas psichoterapeutas, kognityvinės elgesio terapijos specialistas Dainius Jakučionis sako, kad šis sutrikimas sunkiai gydomas, o pasireiškia jis jauname amžiuje. Laiku pastebėję ir kreipęsi pagalbos, tėvai gali stipriai palengvinti būsimą atžalos gyvenimą.
Ar verta sunerimti?
„Tikrinimas, ar išjungta dujinė, užrakinti namai ir panašiai, tai šabloniški obsesinio kompulsinio sutrikimo pavyzdžiai ir apie juos paskaitę žmonės kartais klaidingai sau priskiria šią diagnozę. Tačiau dauguma atvejų tai paprasčiausias užmaršumas ir mintys, kad tai obsesinis kompulsinis sutrikimas, yra nepagrįstos“, – neskubėti diagnozuoti sau ligų skatina D. Jakučionis.
“Obsesinis kompulsinis sutrikimas yra nerimo sutrikimas. Vienas pagrindinių jo požymių – obsesijos, arba kitaip – įkyrios mintys, kurios automatiškai lenda į galvą ir niekaip nesiliauja. Kartais jos verčia žmogų imtis kokių nors veiksmų. Pavyzdžiui, ateina į galvą mintis, kad jei nesuskaičiuos iki trijų, atsitiks kas nors bloga. Tie veiksmai, elgesys, skatinami įkyrių minčių vadinami kompulsijomis. Dažniausiai tai jau minėtas skaičiavimas, taip pat rankų, rūbų plovimas, kokių nors daiktų neėmimas, vengimas… Arba priešingai – pažiūrėjimas, palietimas. Pavyzdžiui, kelis kartus įjungiamas ir išjungiamas elektros jungiklis. Bet gali būti ir dar daug kitokių elgesių“, – sako pašnekovas.
Žmogų gali kamuoti ir tiesiog įkyrios mintys, be veiksmų (kompulsijų). Atvirkščias variantas – veiksmai be įkyrių minčių šiuo atveju itin reti. Kompulsijos, pasikartojantys veiksmai, atsiranda kaip įkyrių minčių pasekmė, yra jų padiktuoti, kad numalšintų nerimą. Pavyzdžiui, persekioja mintis, kad kas nors blogo nutiks, jei įėjęs į kambarį tris kartus nepaliesiu stalo.
Sunku gyventi
„Šis sutrikimas sunkus, rimtai trukdo gyventi visavertį gyvenimą. Tarkime, jausdamasis nešvarus žmogus daugybę kartų plauna rankas, kol pajaučia, jog jos švarios. O tas pajautimas yra subjektyvus – švarumas objektyviai neišmatuojamas ir nepaaiškinamas, tiesiog pats asmuo turi pajusti, kad jau gana. Tai be galo vargina ir atima daug laiko“, – sako pašnekovas.
Internete galima rasti, kad turint obsesinį kompulsinį sutrikimą dažnai pasireiškia mintys iš seksualinės, religinės sferos. Tačiau D. Jakučionis įspėja neapsigauti – tai nėra koks nors ypatingas skiriamasis šio sutrikimo bruožas. „Nežinau, kodėl šios temos pabrėžiamos. Gal dėl išskirtinumo? Kad jos egzistuoja, faktas, tačiau kiek pats susidūriau iš praktikos ar girdėjau iš kolegų, nėra vyraujančios, dažnesnės ar būdingesnės už kitas. Sakyčiau, labiau tipiška yra švaros obsesija arba baimė, kad kas nors nutiks artimajam“, – kalbėjo D. Jakučionis.
Žmonių, kuriems būdingas šis sutrikimas, nėra daug – iki kelių procentų populiacijos (2-4 proc.). Jis prasideda vaikystėje, paauglystėje, ir jei tuo metu bus imtasi priemonių, sutrikimą galima suvaldyti ar net įveikti. Dėl to itin reikšmingas tėvų vaidmuo. Tėvai kartais nesupranta, kas vyksta, o kartais pasiduoda toms kompulsijoms ir nesiima jų spręsti, tik pasiskundžia, kiek muilo išnaudota. Pradėję drausti kartoti tuos veiksmus, jie susiduria su dideliu vaiko nerimu, priešiškumu, skausmu, ašaromis. Tėvams sunku atlaikyti tokį spaudimą.
Gydant vaikų psichoterapija vyksta tik kartu su tėvais, jie atžaloms yra geriausi terapeutai. Tai didelis iššūkis šeimai, tačiau suteikus pagalbą laiku, kai šis sutrikimas tik pasireiškia, galima jį sumažinti ar suvaldyti, o daliai vaikų jis netgi praeina. Jei problema laiku nepagaunama ir nieko su tuo nedaroma, ji gilėja ir gali apimti vis daugiau gyvenimo sričių, stipriai trikdyti vėlesnį gyvenimą ir santykį su aplinka.
Pagalba be vaistų
Obsesinis kompulsinis sutrikimas gydomas kognityvine elgesio terapija, o prireikus ir antidepresantais. Auksinis standartas ir labiausiai mokslo įrodytas būdas su juo kovoti yra vadinamoji ekspozicija ir atsako prevencija. Ji tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. “Metodas remiasi tuo, kad žmogus skatinamas daryti tai, ko vengia. „Jei vos prisilietęs prie ko nors nešvaraus jis jaučia poreikį tuoj pat plautis rankas, kartu su pacientu specialiai liečiame ką nors purvino ir stengiamės neplauti rankų laukdami, kol nerimas sumažės. Visą tą laiką esame kartu, kalbame, padedame išbūti šią sunkią akimirką. Jei žmogus rankas paprastai plaunasi dešimt kartų, stengiamės įkalbėti to nedaryti, siūlome, kad gal užteks vieno karto“, – sako D. Jakučionis. Šie veiksmai iš pradžių atliekami su psichoterapeutu, nes vienam pacientui tai būtų per sudėtinga. Vėlesniame etape jis išmoksta ir pats atsispirti kompulsijoms.
Ar visiems tai padeda ir kiek laiko trunka? Jei žmogus stengiasi, gali užtekti ir poros mėnesių. Bet tai priklauso ir nuo sutrikimo sunkumo. Niekas nėra apdraustas nuo to, jog obsesijos atsinaujins, o su jomis – ir kompulsijos. „Nėra gydymo, kuris būtų efektyvus visu šimtu procentų. Nors įprasta galvoti, kad vaistai – visagaliai, tačiau ir antidepresantai negarantuoja šimtaprocentinio rezultato. Ekspozicijos ir atsako prevencijos metodas šiuo metu yra daugiausiai įrodymų turintis metodas“, – pabrėžė D. Jakučionis.
Yra ir kitų būdų, kaip galima padėti kenčiantiems žmonėms. Dažniausiai pacientai mokomi toleruoti savo nerimą, nesiduoti jo užvaldomi, kad galėtų atsilaikyti prieš norą daryti kompulsijas. Tam padeda ir meditacija, treniruotės, skirtos pakelti emocinį intensyvumą. Šis sutrikimas tikrai sunkus ir sunkiai pasiduoda gydymui. Jį lydi tiek vidinis obsesijų ir kompulsijų sukeliamas diskomfortas, tiek gėdos, stigmos jausmas dėl jų. „Geriausia ką galima padaryti, tai kreiptis pagalbos į specialistus ir įveikti tai kartu“, – užbaigė V. Jakučionis.
BNS inf.