Diagnozuojamas vaikystėje
Pirmo tipo diabetas dažniausiai diagnozuojamas vaikystėje ir paauglystėje, o šiuo metu Lietuvoje tokia liga serga apie 1000 nepilnamečių.
„Paauglystė ir šiaip nelengvas laikotarpis, lydimas daugybės pokyčių ir sprendimų, kurie daro įtaką ateičiai. Išgirdus lėtinės ligos diagnozę, viskas pasidaro dar sunkiau. Savo kūriniu norėjau padrąsinti paauglius ir parodyti, kad jie yra ne vieni“, – aiškina autorius.
Dar vaikystėje su šia liga tvarkytis išmokęs M. Žoginas pasakoja, kad stengėsi gyventi įprastą gyvenimą, kuris nesiskirtų nuo jo bendraamžių. Tačiau dėl aktyvios fizinės veiklos, tekdavo susidurti su cukraus kiekio kraujyje šuoliais, tad reikėdavo dažnai jį tikrinti matuokliu ir atitaikyti reikiamo maisto kiekį.
„Gyvenau tą tradicišką smalsaus paauglio gyvenimą. Po mokyklos žaidžiau krepšinį, važinėjau riedlente, BMX dviračiu. Užsiimdamas fizine veikla, visada valgydavau truputį daugiau, dėl ko vėliau tekdavo tvarkytis su per aukštu ir nestabiliu cukraus lygiu“, – sako M. Žoginas.
Anot jo, šiandien sekti gliukozės kiekį kraujyje – paprasčiau dėl patobulėjusių medicinos technologijų. Mato naudojama gliukozės stebėjimo (NGS) sistema „Dexcom ONE“ leidžia tą daryti realiu laiku ir be daugybės adatų.
Rutinos pokyčiai
Diagnozavus ligą, Matui teko priprasti prie naujos rutinos ir adatų. Sunkiausia buvo laikytis naujo mitybos režimo – kai negali valgyti kada ir ko norisi. Viską reikėjo skaičiuoti, o neteisingai paskaičiavus angliavandenius ar insulino dozę, kildavo nusivylimas savimi. Aplankydavo ir mintys apie galimas komplikacijas – nedarant išvadų ir žiūrint pro pirštus, tai gali rimtai atsiliepti sveikatai.
Matas neslepia, kad paauglystėje pamirštos taisyklės bei patirta įtampa atsiliepia ir šiandien. Tačiau minėta galimybė realiu laiku stebėti gliukozės kiekį savo kraujyje padeda kontroliuoti ligą. Situaciją lengvina tai, kad dabar Lietuvoje nuolatinės gliukozės stebėjimo sistemos yra kompensuojamos visiems I tipo diabetu sergantiems žmonėms.
V. Jasaitis akcentuoja, kad naujos technologijos, padedančios kontroliuoti ligą, suteikia daugiau laisvės, tačiau paaugliams dažnai nedrąsu naudoti ligai reikalingus įrenginius šalia kitų žmonių. Tokios baimės gali privesti prie rimtesnės žalos sveikatai. Todėl autorius savo kūrinį rekomenduoja ir nesergantiems šia liga – knyga padės suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria sergantys diabetu ir išmokys suteikti pagalbą.
Svarbu aplinkinių supratimas
Matas sako, kad paauglystėje ypač svarbu išbandyti save įvairiose veiklose ir atrasti tai, kas patinka. Pasak jo, ši liga neturėtų stabdyti nuo įprastinio gyvenimo. Svarbu neįstatyti savęs į stereotipinius „diabetiko“ rėmus, daryti dalykus, kuriuos norite ir neriboti savęs. Kartais tam tikros veiklos reikalauja atidesnio pasiruošimo, planavimo, sveikatos įvertinimo, bet vis tiek liga neturėtų trukdyti gyventi.
Anot V. Jasaičio, diabetu sergantiems paaugliams tenka susidurti ir su vienišumu bei jausmu, kad niekas jų nesupranta. Todėl svarbu ir aplinkiniams suvokti, kokius pokyčius į žmogaus gyvenimą įneša ši liga bei kaip mes galime padėti.
„Sergantiems reikia ne užuojautos, o supratimo, kodėl atsisakoma kažką daryti, ar kodėl sergantis nesidalina savo saldainiais (tai jo vaistai). Kiekvienas iš mūsų gyvename savo pasauliuose ir nereikia kitų poelgių vertinti tik per savo patirtį“, – sako V. Jasaitis.
Pagal BNS inf.