Iš valstybės biudžeto kišenės, žinia, kiekvienas norėtume pasemti kuo gausiau – ir sveikas, ir ligotas, ir neįgalusis, ir labiausiai tas, kuriam toji valstybė pensijos atseikėjo visišką mizerį. Nors ir suvokdami, jog atseikėjo ji atsižvelgdama į žmogaus nuopelnus tai pačiai valstybei.
Jonas (tegu toks bus vyriškio vardas) irgi norėtų gauti daugiau, bet valstybė neskiria. Jonas kaltina valstybės tarnautojus, o šie visaip bando suktis, kad vyras gautų bent tuos papildomus porą šimtų litų, kurių prašo motyvuodamas tuo, jog yra nesavarankiškas, jog jam kasdien reikia pagalbos.
Tokia tat situacija rutuliojasi greta Šilutės esančiame Kalininkų kaime.
Valdininkų ir medikų atsakymais netiki
Žodžių į vatą nevyniosime – 47-erių Jonas serga vėžiu. Jam operuota gerklė, todėl vyras nebegali tarti garsų. Žinia, nekalbančiam sunku ir parduotuvėje, ir vaistinėje, ir reikalingus dokumentus susitvarkyti. Žmogui gyvenimas labai pasunkėja ir žiemą, mat tada turi labai saugotis šalčio, nes oras į jo plaučius patenka tiesiai per skylę krūtinėje – gerklė jam išoperuota.
Pagalbos reikia ir prausiantis.
Jonas turi globėją – taip save vadinančią moterį. „Jį reikia prižiūrėti kaip vaiką“, – sako ji. Moteris tikina, jog jai tiesiog pagailo sergančio vyro, todėl ir priėmė jį į savo namus, jį slaugo. Jai negaila – vietos nuosavame name daug.
Bet socialiniai darbuotojai, kurie jų namuose lankėsi, tvirtina, esą juodu veda bendrą gyvenimą, taigi vyras nėra vienišas.
Jonas tik kartu su globėja vyksta pas gydytojus, į Klaipėdos neįgalumo skyrimo komisiją ir visur kitur, kur reikia. Tačiau atsilyginti jai už vargą negali niekuo – gauna vos 342 litų neįgalumo pensiją, dar 17 litų kas mėnesį prideda Socialinės paramos skyrius iš Savivaldybės biudžeto.
Pora pradėjo minti slenksčius į valdiškas ir medicinos institucijas, prašydami skirti vadinamuosius pagalbos pinigus. Suma nebūtų didelė – vos 220 litų, bet ir tai jau šiokia tokia paspirtis. Bet sako visur atsimušę it į sieną.
Ir Jono šeimos gydytoja, ir Klaipėdos neįgalumo nustatymo komisijoje dirbantys medikai trumpai drūtai atsakė, jog tokia parama Jonui nepriklauso. Jei jis nenurimsiąs, pastarieji esą dar ir didesnį darbingumo laipsnį, nei dabar nustatytas (20 proc.), jam skirsią.
Tą patį – kad parama nepriklauso – Jonas su savo moterimi išgirdo ir seniūnijoje bei Savivaldybėje. Tik esą jokių paaiškinimų, kodėl ji neskiriama, neišgirdę.
Nepatikėję valdininkų ir medikų atsakymais, dar vieną paklausimą jiedu išsiuntė į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ginčų komisiją, o tada atėjo į redakciją.
Reikalinga speciali medikų pažyma
Šilutės seniūnijos socialinio darbo organizatorė Onutė Bubliauskienė nei stebisi, nei piktinasi, kai prašome dar kartą, dabar – jau visam rajonui, paaiškinti Jono situaciją. Specialistė sako jau ir nebesuskaičiuotų, kiek kartų visus įstatymus aiškinusi Jonui ir jo draugei.
O tvarka yra tokia, kad priežiūros pinigų pageidaujantis žmogus pirmiausia turi atnešti Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą, kurią išduoda tik Klaipėdos neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnyba.
Kol tokios pažymos nėra, socialiniai darbuotojai bejėgiai – jie neturi juridinio pagrindo tvarkyti dokumentus.
Teisiškai atsakinga seniūnija
Vis dėlto O.Bubliauskienė parengė teikimą Socialinės paramos skyriui, kuriame suburta komisija išimties tvarka jau apsvarstė Jono atvejį. Teikime siūloma mokėti Jonui pagalbos pinigus, kol pagerės jo sveikata. Beje, tokie pinigai skiriami ne ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui.
Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Loreta Valienė dar konkretesnė: pagalbos pinigai skiriami tik tada, kai žmogui reikalingos socialinės priežiūros paslaugos. Ar jos reikalingos, nustato seniūnija. Būtent seniūnijos socialiniai darbuotojai yra teisiškai atsakingi už tai, kad poreikis būtų įvertintas teisingai. Tik tuo atveju, kai nėra galimybės socialiniam darbuotojui tas paslaugas teikti žmogui namuose, jam gali būti skiriami šie pinigai.
Beje, šiuo metu visoje Šilutės seniūnijoje nėra nė vieno žmogaus, kuriam būtų mokami pagalbos pinigai, o visame rajone tokių yra vos 4. Ir visi jie – garbaus amžiaus žmonės.
„Socialinis darbuotojas nevaikščios į namus pas žmogų, kuris nėra vienišas – gyvena kartu su moterimi atokiame name. Beje, jo draugė oficialiai nėra jo globėja. Jei gyventų vienas, socialinės paslaugos į namus jam būtų teikiamos. Be to, šis vyras yra veiksnus. Nueiti į parduotuvę, vaistinę ir ten atsiskaityti, susitvarkyti buitį įmanoma ir nekalbančiam žmogui“, – nustatytą tvarką paiškino L.Valienė.
Pagalbos pinigai skiriami iš Savivaldybės biudžeto, todėl, pasak vyr. specialistės, jie skirstomi itin atsakingai.
Jono atvejį apsvarsčiusi komisija pažymos apie jo sveikatos būklę paprašė šeimos gydytojo. Atsižvelgus į jo rekomendacijas, nutarta Jonui skirti pagalbos pinigus iki gruodžio mėnesio. Vėliau seniūnija dar kartą turės įvertinti vyro gyvenimo sąlygas ir situacija bus svarstoma iš naujo.