Malonios vietinių gyventojų šypsenos, įkvepiantys evangelikų liuteronų kunigo Mindaugo Žilinskio žodžiai ir susirinkusiųjų iš širdies giedamos giesmės – tik maža dalis to, ką buvo galima pamatyti ir išgirsti jau antrus metus vykstančioje Minijos kaimo kapinių šventėje.
Minijos kaimo bendruomenė, prieš kelerius metus užsimojusi tvarkyti ir atgaivinti senąsias vietos kapinaites, liepos 5-ąją susirinko pagerbti senuosius gyventojus jaukioje ir sutvarkytoje aplinkoje. Susirinko kelios dešimtys žmonių, sulaukta svečių ir iš Kintų bei Vokietijos.
Kunigas M.Žilinskis dėkojo susirinkusiesiems už galimybę pabūti bendroje maldoje: „Tikrai nedaugelio žmonių artimieji yra palaidoti šiose senose kaimo kapinaitėse. Galbūt kitose vietose mes stabtelim tai trumpai susikaupimo akimirkai. Ir tikrai didelis 
džiaugsmas, kad mes šiandieną atradome tą mažą valandėlę tiesiog pabūti bendroje maldoje ir pamąstyti apie savo gyvenimą, kol dar esame gyvi ir greiti“.
Šventės metu buvo giedamos giesmės, skambėjo Šventojo rašto eilutės. Kai kurių žmonių veiduose spindėjo šiltos šypsenos, o kitiems ir ašara skruostais nuriedėjo.
Šventėje dalyvavo ir viešnia iš Vokietijos, vardu Erna. Jos šeima prieš karą gyveno Mingėje, tėtis buvo žvejys. Likimo nublokšta į Vokietiją, moteris ten buvo „žmonių žvejys“ – 25 metus dirbo misioniere tarp Vokietijos romų tautybės žmonių. Šventės dalyvius Erna pasveikino ant kapinių vartų esančia Šventojo rašto eilute: „Juk aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas“. Viešnia linkėjo susirinkusiesiems jausti Dievą visur. „Galim šimtą kartų eiti į bažnyčią ir giedoti giesmes, bet jei Dievo nebus širdy – nieko nebus. Aš noriu palinkėti tą žinoti kiekvienam“, – kalbėjo p.Erna.
Kunigas M.Žilinskis bendruomenės nariams uždavė elementarų, tačiau įvairių minčių sukėlusį klausimą: „Ar mes galime ir ar norime pabūti tyloje?“. Jo teigimu, buvimas tyloje kartais yra baugus, nes būtent tada žmogus ima galvoti apie savo gyvenimą, apie patį save, o labai dažnai gyvenime mes bėgame nuo tylos. O kapinių šventė ir yra tas spyris atrasti vidinę tylą, nes čia mes niekur nenorime pabėgti: „Aplink atrasti visišką tylą yra labai sunku. Bet ją galime atrasti viduje, užpildyti ją savo suvokimais, jausmais, malda“, – mingiečius vienijo kunigas.
Vėliau kapinių šventės dalyviai buvo pakviesti pasivaišinti kaimo bendruomenės suruoštomis vaišėmis. Žmonės neskubėdami bendravo, džiaugėsi galimybe pasimatyti su tais, kuriuos dažniausiai mato tik kartą per metus.
Minijos kaimo seniūnaitis Jurgis Gečas tikisi, kad ši šventė taps tradicija ir kasmet pirmąjį liepos sekmadienį į Miniją suvažiuos kraštiečiai bei čia palaidotų žmonių artimieji.