Pamario krašte gandrų ir garnių kolonija vis plečiasi

Gandrai. / Astos Alkaitės nuotr.Prieš porą metų suskaičiavęs apie 40 baltųjų gandrų ir keliolikos garnių lizdaviečių koloniją pušyne netoli Nemuno senvagės ežero, tyvuliuojančio už Kucų kaimo (Pagėgių sav.), 30-ties metų darbo patirtį turintis ornitologas Vytautas Jusys ją pavadino ne tik didžiausia Lietuvoje, bet ir analogų neturinčia Europoje.

Ji tada dvigubai savo dydžiu viršijo garsiąją Bitėnų gandrų koloniją, kurią daug metų prižiūri ir visuomenei pristato Rambyno regioninio parko direkcija. Jos ir kaimo bendruomenės rūpesčiu, pasak pirmininko Mindaugo Karklelio, šiandien vėl buvo organizuota simbolinė gandrų sugrįžtuvių šventė. Po to žmonės ėjo pagerbti mirusiųjų į Bitėnų kapinaites, atidengė paminklą.

Bitėnų gandrų kolonija, kurioje peri keliolika šeimų, turistų yra gausiai lankoma ir plačiai aprašyta.

O apie Sennemunės paežerės įspūdingo dydžio gandrų koloniją ir ornitologinį Senrusnės draustinį, kur peri griežlės, juodosios žuvėdros ir aptinkama 28 į Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių, informacijos sklaida yra žymiai menkesnė. Šių ežerų gamtotvarkos plano,kurį 2007-aisiais patvirtino Aplinkos ministras A. Kundrotas, vykdytoju paskirtas Nemuno deltos regioninis parkas.

Jis informacinių stendų, regyklos nerengia, nes stinga lėšų.

Pagėgių savivaldybė irgi neinvestuoja, nors šį unikalų gamtos kampelį dėl Sennemunės ežero vandens švaros lanko labai daug žmonių.

Beje, 2007 metais gamtotvarkos plano rengėjai tarp Sennemunės ir Senrusnės ežerų buvo aptikę 6 gandrų lizdų koloniją. O 2010-aisiais Ventės rago vyriausiasis ornitologas V. Jusys rado jau apie 40.

Jis tais pačiais metais suskaičiavo, jog maždaug po tris jauniklius užaugino 25 gandrų šeimos. „Kolonija dar plėsis, nes į tą pačią perimvietę gandrai visada grįžta“, – prognozavo V. Jusys.

Ir išties kalvotame pušyne, kurio šiauriniu pakraščiu auga išlakių ąžuolų, uosių eilės, o pietiniu – beržų ir kitų lapuočių guotas, šių eilučių autorė užvakar suskaičiavo 56 užimtus lizdus. Medyno centre po 4-6 lizdus kone kiekviename medyje yra sukrovę ir jau peri pilkieji garniai, o pakraščiais pušų viršūnes užtūpę gandrai. Gūžtoms jie rinkosi kamienų išsišakojimus, bet jų aiškiai pristigo.

Viena pora lizdui pasirinko ir artimiausio namo stogą, virš jo kyšantį senojo Kucų dvaro kaminą. Susinešė šiekštų, šakų ir jau užtūpė kiaušinius.

„Nieko tokio, niekas tame bute, iš kurio kyla kaminas, negyvena, dūmtraukio neužkiš“, – sako Kucų kaimo gyventoja Vanda, netoliese tik ką pasėjusi daržus. Ji sako, jog gandrų gausybė ir žalos vasarą padaranti, kopūstų galvas snapais sukapojanti. Bet vaikyti niekas nepuola.

Moteris prisimena, jog šios gandrų perimvietės augimo bumas vyko per pastaruosius penkerius metus, kai ją apleido kovarniai. „Nes fermose neliko gyvulių bei pabirų, jų lizdus kaip mat užtūpė gandrai“, – sako Vanda.

Ir prisimena, jog pernai ir užpernai Kucų dvarą lankę vokiečiai filmavo ir fotografavo šią gandrų koloniją kaip itin retą gyvosios gamtos eksponatą, nes savo šalyje nieko panašaus neturi. Beje, gandrai be perstojo kleketavo, o pilkieji garniai, vos įžengus į jų lizdaviečių pilną medžių guotą, gerklingai kriokė. Nenubaidę prašalaičių, kilo ir grįžti neskubėjo. O gandrai apsuko ratą ir – atgal. Šis paukštis žmogaus artumo mažiausiai vengia.

Jis prisimena savo šeimos rūpesčiu prieš 8 metus išpopintą gandriuką, kuris pastaraisiais metais tapo Nidos įžymybe. Jam poilsiautojai davė Juozo vardą ir mielai vasaromis maitino, o žiemai priglausdavo arba V.Jusys , arba gyvūnų globos namai. Tik praėjusią žiemą jį globojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus vyriausioji specialistė biologė Jūratė Zarankaitė.

Pavasarį šio gandro sutiktuves Nidoje teatrališkai organizavo Neringos savivaldybė, tuo pačiu pranešdama poilsiautojams – gamta atgijo, svečiai laukiami.

Bet netrukus po sutiktuvių Juozas iš Nidos dingo. „Ir pas mane per Kuršių marias į savo tėvoniją,Ventės ragą, pasisveikinti šiemet neatskrido, įtariu, kad patraukė link Rasytės į Kaliningrado sritį. Ten jis vieną žiemą yra kažkieno globotas“, – žurnalistei sakė V. Jusys.

„Žmonės matė, kaip šis paukštis įkandin kelių ta kryptimi skrendančių gandrų patraukė, gal prie būrio prisidėti bandė. Bet grįžo vienas gal po poros savaičių. Dabar vėl goglinėja pamariu.

Tiesa, iš Preilos skambino moteris ir sakė, jog rado kažkur jo padėtą kiaušinį. Tai yra patelė, tad nieko keisto nebūtų, nors neturi savo šeimos lizdo…“, – žurnalistei pasakojo J. Zarankaitė. Ir pridūrė, jog savo akimis to kiaušinio dar nematė, nes vis trūko laiko į Preilą nuvažiuoti.

Šiomis dienomis vienišas gandras lizde liūdi ir pakelėje ties Gaidelių žvyro karjeru Šilutės rajone. Poros neturi, dėties nekrauna, nes gūžta ant metalinio stovo virš elektros stulpo pakrypo į šoną, kiaušiniai gali nuslysti žemyn.

„Jei tai mūsų rangovų darbo brokas, pataisysime, esame europinio Baltųjų gandrų apsaugos projekto, kurį partnerystės sutartimi su Lietuvos ornitologų draugija(LOD) vykdome iki 2012-ųjų galo, dalyviai“, – lrytas.lt sakė neprisistatęs AB LESTO darbuotojas.

ES aplinkos finansinio instrumento LIFE+ projektą „Baltojo gandro (Ciconia ciconia) apsauga Lietuvoje“ (projekto Nr. LIFE07 NAT/LT/000531) vykdo LOD, Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas ir AB LESTO.

Bendra projekto vertė – beveik 2,5 milijono eurų. Jo vykdytojai įsipareigojo užtikrinti ilgalaikę ir efektyvią baltųjų gandrų apsaugą Lietuvoje, inventorizuoti visus lizdus, iškelti iki 1760 naujų platformų ant elektros stulpų ir 500 dirbtinių platformų lizdams ant pastatų, pakeičiant ten esančius probleminius.

„Mūsų kraštą gandrai garsina seniai, ir ne tik lizdaviečių kolonijomis“, – sako V. Jusys.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.