Gražiausias ir svarbiausias vasaros metas – Rasos arba Joninių šventė. Jonams, Janinoms pinami vainikai, sakomi linkėjimai ir sveikinimai. Taip buvo nuo seno, tačiau Joninės – ne tik vardadienis, kuris lyg netyčia įrašytas Laiko Rate, ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties virsme. Ypatinga diena, nes ji yra persilaužimo – virsmo metas, kur susiduria kilimo ir leidimosi, vešėjimo ir nykimo, gyvybės ir mirties prieštara. Ilgiausia diena, trumpiausia naktis. Stebuklų naktis, sklidina paparčio žiedo žavesio, bijūnų ir žemuogių kvapo. Metas, kai saulė ir visa gamta pasiekia aukščiausią savo galią.
Lietuviškoje pasaulėžiūroje šventė turi ir kitą vardą, archajišką, giluminį – Rasa. Kodėl Rasa? Todėl, kad rasoja rugiai, iš po nakties pievos ir žolynai pasipuošia gyvybės vandeniu – rasa, po kurią reikia basam braidyti, praustis, kad būtum gražus, sveikas. Giliausia Rasos šventės filosofinė prasmė – dviejų priešingų elementų – ugnies ir vandens – sujungimas į Visumą – Ratą, ugnies ir vandens sutuoktuvės.
Visa tai žaismingai ir patyrėme, praleidę paslaptingą trumpiausią naktį Gedminaičių kaime esančioje sodyboje, į kurią pakvietė atvykti patys sodybos šeimininkai – Ingrita, Arvydas jų dukra Karolina Riteriai.
Šventė prasidėjo varduvininkų pagerbimu – pasveikinti trys Jonai, Jonukas ir vienintelė Janina. Visi pagerbti ąžuolo lapų vainikais, gėlėmis ir atminimo dovanėlėmis.
Varduvininkus pasveikino Šilutės r. savivaldybės tarybos narys Antanas Martinkus ir Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis. Taip pat jis dėkojo ir Riteriams už gražią iniciatyvą – sodyboje organizuoti šventę ir padovanojo jiems Švėkšnos vėliavą.
Šventės dalyviai tikrai pasikrovė pačios geriausios energijos, sveikatos ir stiprybės ilgam, nes prausėsi rasoje, rinko žolynus, pynė ir plukdė vainikus, dainavo, šoko, degino laužus, po žiupsnelį gintaro miltų metė į degančią aukuro ugnį, kad norai išsipildytų, gėrė žolelių arbatą, ragavo ant iešmo lauže kepto kumpio, saldaus sūrio su medumi.
Švėkšniškis Egidijus, su lėktuvu atskridęs į šventės vietą, tiesiai iš dangaus pabėrė saldainių lietų, kurie lyg mažos kometos su spalvotomis uodegėlėmis leidosi tiesiai ant šventės dalyvių. Atskriejančius saldainius buvo smagu gautyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Šventės išvakarėse neįgaliųjų draugijos darbštuoliai sukūrė ir pastatė tris šiaudines skulptūras, o iš nuskintų bijūnų žiedų „pasiuvo“ ponios suknelę. Nebuvo moters, kuri tą vakarą nebūtų pasimatavusi prašmatniosios bijūnų suknelės…
Šventinę nuotaiką dainomis ir muzika kūrė švėkšniškis Vytautas Raibys. Klaipėdietė Helena, pažįstanti vaistinius augalus ir besidominti jų galiomis, sakė, kad Joninių naktį, kai keičiasi dangaus kūnų ciklas ir dienos vėl pradeda trumpėti, vanduo įgauna ypatingų savybių, tampa gyvas. Todėl reikia praustis, maudytis ir gerti šį stebuklingą vandenį. Viešnia visus vaišino ant laužo išvirta žolelių arbata.
Pasak Helenos, mūsų pasaulėžiūroje yra lemtingos datos, kurių metu atitinkamomis apeigomis per šventę privalai elgtis pagal Visatą, Gamtą, jei nori suharmonizuoti savo vidinį dvasinį pasaulį, kuris kasdieninėje rutinoje, kasdieniame bėgime, perkrautose veiklose yra toks išsiderinęs.
Helena į šventę atvyko su bičiule, Olga Žorova, ypatingo balso savininke, soliste, Olgos Žorovos jaunimo muzikinio teatro „Muzikos garsai“ įkūrėja ir direktore. Olga šventės dalyviams padainavo romansą.
Riterių šeima buvo paruošusi svečiams ne vieną staigmeną. Daug klegesio, malonių emocijų mažiems ir dideliems sukėlė didžiulių muilo burbulų leidimas, o nakties tamsą laižant liepsnų liežuviams, ryjantiems šiaudines skulptūras, šventės žavesiui įnešė pasirodę ugnies fakyrai.
Sutemose vaikščiojom po nuostabiai sutvarkytą ir žydinčią Riterių sodybą ieškodami Paparčio žiedo, nes žinome, žiedo ieškoti reikia ne papartyne. Paparčio žiedas – tai metafora, reiškianti visažinystę, praregėjimą, išmintį. Jį radome – kartu užgesinę seną ugnį tyru vandeniu, uždegėme naują ugnį skaisčiu ir šventu būdu. Juk šventės esmė – kaip atšvęsi, toks ir bus tavo gyvenimas iki Kalėdų, iki taško, kada vėl pagal protėvių išmintį programuosi savo ateitį naujam ciklui, naujam etapui.
Po Joninių jautiesi lyg naujai užgimęs ir tai lieka ilgam, kadangi šventėme su šeimomis, vaikais, bendraminčiais, draugais, su tais, kurie puoselėja tikruosius šventės papročius, tikrąją prasmę, kurie moka ir dainuoja. Tokia šventė pakylėja nuo kasdienybės rutinos, suteikia naujos gyvasties energijos ir gydo, neleidžia nusiminti ir liūdėti. Taigi Ingritos, Arvydo ir Karolinos dėka kiekvienas trumpam stabtelėjome, kad pamąstytume ir sau atsakytume, kur skubame lyg galvas pametę? Ačiū jiems, atšventėme, kaip reikia, o virsmas pakylėjo, suteikė naujų jėgų, džiaugsmo ir laimės. Ir tegul Gedminaičių dvaro žemėje esanti Riterių sodyba, Joninių naktį nušvitusi ryškiomis ugnelėmis, tenuneša visų mūsų svajones, kurios tikrai išsipildys, nes šventę šventėme lietuviškai, prasmingai ir draugiškai.
