Vos tik pasibaigus penkių mėnesių potvynio apgulčiai Šilutės savivaldybė kartu su Seimo nariu Alfredu Stasiu Nausėda inicijavo pasitarimą „Potvynio padarinių mažinimo būdai Nemuno deltoje“.
Į penktadienį vykusį pasitarimą atvyko du mokslininkai pranešėjai, Valstybinės vidaus vandens kelių direkcijos, Nemuno deltos regioninio parko direkcijos bei Šilutės rajono polderių eksploatacijos verslo atstovai. Pasitarimo iniciatoriai taip ir nesulaukė nė vieno ministro ar atsakingo atstovo iš suinteresuotų Susisiekimo, Žemės ūkio, Vidaus reikalų ir Aplinkos apsaugos ministerijų. Pasitarime dalyvavo vienintelė didesnę įtaką Pamario krašte vykdomiems darbams turinčios Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vadovė Rūta Baškytė.
Jai vienintelei ir teko susirinkti visas strėles dėl savivaldos atstovų ar mokslininkų nuomone, nelogiškų draudimų, varžančių žmogaus gyvenimo kokybę Pamario krašte. Daugelio pasitarimo dalyvių nuomone, būtent Aplinkos apsaugos ministerijos derinimų vilkinimas trukdo įgyvendinti priemones, kurios mažintų potvynio padarinius ir gerintų čia pamariškių žmonių gyvenimo kokybę.
Amžius žmonės gyveno darnoje su gamta
Pasitarimą pradėjęs savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis pasidžiaugė, kad Šilutės kraštas pagaliau pasiekė, jog viena dešimtmečiais trukusi problema pagaliau bus išspręsta. Artimiausiomis dienomis bus pradėti Rusnės kelio rekonstrukcijos ir estakados statybos darbai. Tačiau, pasak mero, jau dabar laikas ieškoti sprendimų, kaip išvengti kasmetinių vis didėjančių potvynių padarinių teritorijose, kurias užlieja Nemuno, Atmatos ir kitų upių vandenys. Savivaldybė kviečia ir vėliau atkakliai sieks, jog mokslininkai, mūsų krašto specialistai su Valstybės ir Savivaldybės investicijų pagalba rastų sprendimus, kaip pagerinti upių vandens nuotekėjimą į Kuršių marias ir Baltijos jūrą su mažiausiais padariniais žmonėms ir jų gyvenimui skirtai infrastruktūrai.
Pasak mero, yra nebenormalu, kad potvynio vanduo jau net pusmetį užsibūna žmonių pasėliuose, ant kelių ir t.t. Juolab, kad ankstesniais laikais potvyniai trukdavo dvi – tris savaites ir tik pavasario polaidžio metu.
Seimo narys A.S.Nausėda kalbėjo, jog neabejoja, kad potvynio padariniai mūsų krašto žmonėms galėtų būti mažesni. Jis pasakojo, kad žino vietų, kuriose yra išsaugoti senųjų pamario krašto gyventojų statyti bangolaužiai, akmenimis grysti špikdambiai, kurie upės vandens srautą nukreipia į farvaterį. Taip upė ledonešio metu pati išsivalydavo sąnašas ir natūraliai išlaikydavo natūralų gylį, ir nebuvo ardomos pakrantės.
Lieka apgailestauti, kad Pamario krašto naujieji gyventojai nebrangino šių statinių. Kai kam prireikė akmenų statyboms, kai kas norėjo pasidaryti patogias stintų žvejybos aikšteles, ir ilgainiui tų statinių nebeliko.
Pasak A.S.Nausėdos, dabar reikia tik pasimokyti iš klaidų kurias padarėme, ir imtis priemonių: išsivalyti upes, jų žiotis ir pasistengti, kad potvyniai žmonėms ir jų valdomoms žemėms bei statiniams darytų kuo mažiau žalos.
Mokslininkai pasirengę padėti
Vandens išteklių instituto docentas Antanas Dambrauskas pateikė duomenis apie Nemuno vagos žemupyje seklėjimo tendencijas ir poveikį potvyniams, vandens kiekius įvairiais metais ir metų laikais, upių vagos gylių pokyčius dėl nepakankamo sąnašų valymo. Išvada yra viena – kad upė pati nebepajėgia išsivalyti nuo sąnašų. Yra vietų, kur upės vagos farvateris yra toks siauras ir negilus, kad žiemos ledas galimai prišąla prie upės dugno, o dėl to vanduo pradeda tekėti už upės ribų.
Pasak A.Dambrausko, mokslininkai yra pasirengę atlikti išsamesnius tyrimus ir teikti pasiūlymus Vyriausybei, juolab, kad Šilutės savivaldybė jau prašosi pagalbos. Be kita ko jis pasiguodė, kad yra nemažai žinybinių trukdžių, kurie riboja mokslininkų veiklą ir resursus. Pavyzdžiui, mokslininkai duomenis tyrimams iš įvairių registrų turi pirkti, nors tiek vieni, tiek kiti yra išlaikomi iš valstybės biudžeto. Be to, daug laiko mokslininkai priversti aukoti ES programų užsakymams ir atlikti, nors tie darbai visai nesusiję su Lietuvos ūkiu. Pasak A.Dambrausko, tie darbai skaitomi tik kokių trečiojo pasaulio šalių mokslininkų, o norėtųsi, kad nauda būtų Lietuvai.
Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto docentas Arvydas Šikšnys analizavo priežastis, kurios turi didžiausią įtaką Nemuno deltos potvyniams. Jo duomenimis, didžiausią įtaką turi upių pralaidumas: 20 metų upių vagos yra valomos tik valstybinės reikšmės vandens kelio laivybos poreikiui, ir vis daugėja vietų, kur susidaro ledų sangrūdos, tvenkiančios upės vagą.
A.Šikšnys kalbėjo, kad upės potvyniams įtakos turi ir Kuršių marių vandens lygis. Be to, niekas dar neatliko išsamių tyrimų, kiek įtakos turi ar turės Klaipėdos uosto plėtra į Kuršių marių pusę ir jo gilinimas.
Valstybės vandens kelių direkcijos atstovas Aurelijus Rimas kalbėjo, kad jiems privalu rūpintis tik Atmatos ir Nemuno upių vandens keliu. O tai yra tik 50 m pločio farvateris, kurio gylis turi būti ne mažiau 1,5 m.
Per metus visame Nemuno ilgyje iškasama 3 – 4 tūkst. kub. metrų sąnašų, ir paradoksalu, bet Aplinkos apsaugos reikalavimais, sąnašos negali būti išgabentos, o turi būti kraunamos upių pakraščiuose.
A.Šikšnio duomenimis dėl nesuprantamo ir nelogiško draudimo išvežti sąnašas, jos nuo Nemuno aukštupio iki žemupio perkasamos iš upės vagos apie 25 kartus. Taip be jokios abejonės švaistomos valstybės lėšos.
Svarbiau žmogus ar aplinka?
Diskusija nuo potvynių padarinių mažinimo nejučia pakrypo prie žmogaus veiklos apribojimų dėl aplinkos – paukščiukų ir žvėrelių gerovės. Seimo nario A.S.Nausėdos nuomone, Aplinkos apsaugos institucijų nustatyti draudimai pažeidžia nuo seno įsivyravusią žmogaus ir aplinkos darnaus sugyvenimo tradiciją. Tokiais draudimais pasiekta, kad vis didėja žmogaus veiklai neprieinamos aplinkos plotai, o jis įsitikinęs, kad be žmogaus veiklos nebus gerų sąlygų nei paukščiams, nei žvėreliams. Juk krūmynuose netūps praskrendančios žąsys ar kitokie paukščiai.
„Kam reikalingi laukinei gamtai palikti žemių plotai, jeigu jose nebus žmogaus?“ – retoriškai klausė Seimo narys?
Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vadovė R.Baškytė teigė pasijautusi kalta už visą Aplinkos apsaugos ministerijos politiką, nors jos vadovaujamos tarnybos pareiga – tik kontroliuoti ir vykdyti įstatymus. Todėl ji negalinti atsakyti už tai, kad per kelerius metus nepavyksta suderinti planuojamų upių žiočių valymo darbų ir t.t.
Pasitarime R.Baškytė pasigedo konkrečių veiklos tikslų. Jos nuomone, jeigu tikslas yra pasiekti, kad neliktų jokių potvynio padarinių, tai tam neužteks ir viso valstybės iždo.
Pasitarimo moderatorius Virgilijus Pozingis teigė, kad savivaldybė turi konkretų tikslą – pasiekti kad žmogaus gyvenimo kokybė Pamario krašte būtų užtikrinta. Jo nuomone, jau ir šio pasitarimo informacijos pakanka, kad nustatyti veiklos kryptis. Jis sakė, kad savivaldybė yra pasirengusi įtraukti suinteresuotas ministerijas, mokslo žmones ir vietos specialistus, kurie sukurtų veiklos planą potvynių padariniams mažinti. Akivaizdu, kad pirmiausias tikslas siekti, kad būtų valomos upių vagos ir jų žiotys vandens pralaidumui pagerinti.
Rašyti atsakymą