Aimanos dėl pasienyje žuvusio šuniuko jau rizikuoja tapti masine psichoze. Renkamos aukos paminklui, o dar labiau pasistengę pastatytume ir šventyklą.
Man irgi labai gaila to žuvusio žmogaus draugo. Draugiškesnio ir protingesnio, nei kartais būna žmogus. Tačiau kiek toje istorijoje yra natūralaus gailesčio ir kiek dirbtinai pučiamos priešrinkiminės isterijos?
Oponentai atrėžtų, jog lietuviai labai myli gyvūnus. Nes gyvūnai tyresni, moralesni, etiškesni, meilesni ir t.t. nei mes. Net neima kyšių. Ir tokie protingi, kad tuoj patys sumokės už elektrą. Tačiau kaip paaiškinti tą didžiąją meilę, jei miegamuosiuose miestų mikrorajonuose slampinėja tuntai benamių kačių. Ir tokių pat benamių šuniukų. Alkanų. Suvargusių. Perkarusių. Sušlapusių. Atšalus orams pradedančių tirtėti nuo šalčio. Bandančių prisimeilinti visiškai abejingiems praeiviams. Gal kokį kąsnelį numes. Gal neįspirs. Nepavarys. Matyt, dabar visi, apimti tauriojo gailesčio, išsidalinsime tas kates, kačiukus, šunelius po vieną. Ir tauriai parsinešime į namus. Apžiūrėję ir šalia miestų esančias pamiškes. Ten irgi rasime žmogaus išmestų. O tam, kurio nepasigavome ir sausį sušals ar iš bado numirs, jau dabar rinkime pinigus paminklams. Po vieną paminklą kiekvienam mikrorajonui ir pamiškei. Galima ir po vieną šventyklą. Nes kiekvienas benamis šuo yra didis kentėtojas. Kadaise išduotas žmogaus. Nes naminis gyvūnas iš principo negali būti benamis. Jis nėra laukinis gyvūnas. Laukinei gamtai nė kiek nepritaikytas.