Penktadienis buvo Mažosios Lietuvos vardo atkovojimo diena

P12006682013 m. vasario 28 d. Valstybinei lietuvių kalbos komisijai papildžius Lietuvos vietovardžių sąrašą, Mažosios Lietuvos vardas į jį nepateko. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos posėdžio dalyvių nuomone, pavadinimas Mažoji Lietuva nevartotinas kaip dabartinės Lietuvos Respublikos dalies pavadinimas – tik kaip istorinis pavadinimas.

Ši žinia sukrėtė Šilutės – Mažosios Lietuvos etnografinės sostinės kultūros darbuotojus, istorikus, Mažosios Lietuvos tyrinėtojus, kraštotyros draugijas. Bene metus tarpusavyje diskutavę telefonais, elektroniniu paštu, penktadienį jie surengė konferenciją „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti?…“.

Konferencijoje dalyvavo istorikai, etnologai, kraštotyrininkai, pedagogai, savivaldybių, žiniasklaidos atstovai ir visi neabejingi šio krašto paveldui ir istorijai. Apie Mažają Lietuvą kviesta diskutuoti ne kaip apie administracinį vienetą, bet kaip apie  etnografinį regioną.

Konferencija priėmė rezoliuciją, kuria patvirtina, kad Mažosios Lietuvos regionas turi ypatingos reikšmės mūsų valstybei, kad reikia keisti dabartinį požiūrį, įtvirtinant Mažosios Lietuvos regiono pavadinimą, vietą ir vaidmenį, kurio jis nusipelno kurdamas ir darydamas įtaką šalies kultūrinei politikai.

Prieš dešimtmetį dėl Mažosios Lietuvos abejonių nebuvo

Lietuvos Seimas jau daugiau nei prieš dešimt metų yra patvirtinęs Etninės kultūros globos tarybos nuostatus, kuriuose nurodyti penki Lietuvos etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Kiekvienas etnografinis regionas yra tam tikra istoriškai susiformavusi teritorija, turintį istorinį palikimą, savitus papročius, tarmes, savitą materialų ir nematerialų paveldą.

„Mums net nesisapnavo, kad Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, mes turėsime kovoti už Mažąją Lietuvą, kalbėsime apie tai, kaip turi vadintis šis kraštas. Visą tą laiką į Lietuvą nešėme žinią, kad yra toks savitas kultūrinis Mažosios Lietuvos regionas, o šiemet išvydome Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pranešimą dėl Mažosios Lietuvos vardo panaikinimo ir visiškai sutrikome“, – prisipažino Šilutės r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė, konferencijos metu linkėjusi visiems pabūti diskusijos intrigantais.

Konferencijos tikslas buvo išklausyti įvairias nuomones ir argumentus dėl Mažosios Lietuvos regiono ir Klaipėdos krašto pavadinimų vartojimo. Istorikai apibūdino šių vietovardžių naudojimo istorines aplinkybes, etnografai išskyrė bruožus, skiriančius mūsų kraštą – Mažąją Lietuvą – iš kitų Lietuvos regionų.

Įvairių sričių specialistai argumentų nepritrūko

Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova sakė, kad VLK komisijai buvo svarbu išgirsti etnologijos ir regionalistikos specialistų komentarus, ar šiandien Mažosios Lietuvos regionas yra kaip atskiras etnografinis regionas? Anot VLKK vyr. specialistės Aistės Pangonytės, būtent jų žodis svariausias. Jei regionistai, etnologai apibrėš to krašto ypatumus, kaip esančius, neišnykusius ir pakankamus, susitars dėl mazoji lietuva orkestrai 1pavadinimo, kalbininkams beliks pritarti. Metų pradžioje to susitarimo dar nebūta, daugiau išgirsta abejonių ir pasvarstymų, dabartiniai krašto gyventojai kaip mažlietuviai ar kaip nors panašiai neidentifikuoti…

Svarių argumentų už Mažosios Lietuvos vardo išsaugojimą išsakė J.Basanavičiaus premijos laureatas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, vyr. mokslo darbuotojas, architektas, istorikas, etnografas Martynas Purvinas, istorikas Algirdas Matulevičius, filosofas Vaclovas Bagdonavičius, knygotyrininkas, edukologas prof. Domas Kaunas, etnologė Gražina Kadžytė, etnologė Valerija Jankūnaitė, etnologas, Mažosios Lietuvos regiono etninės kultūros globos tarybos narys, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas.

Tie specialistai, kurie siūlė mūsų kraštą vadinti ne Mažąja Lietuva, o Klaipėdos kraštu, gavo įvairių argumentų, kodėl nevalia ištrinti iš mūsų kultūros Mažosios Lietuvos vietovardžio. Šilutės, Pagėgių, Jurbarko, Tauragės kultūros žmonės prieštaravo, kad šis kraštas būtų vadinamas trumpai (1923-1939 metais) politikoje naudotu pavadinimu – Klaipėdos kraštu.

Tarmių metų uždarymas – su naujais muzikiniais kūriniais

Penktadienio vakare, po konferencijos, Šilutės kultūros ir pramogų centre vyko dar vienas prasmingas renginys – Tarmių metų uždarymo koncertas su šilutiškio maestro Gražvydo Railos suburtu Mažosios Lietuvos jaunimo (iš Šilutės, Šilalės, Klaipėdos, Tauragės miestų) pučiamųjų orkestru.

Šišioniškių tarme renginį vedusi Indrė Skablauskaitė sakė, kad šie metai buvo tokie, „katrų dėka į savo stubeles mes parsinešėme tarmę, įspaudėme daug Tarmių metų įprasminimo ženklų“. Lietuvininkų tarmės puoselėtoja Vaida Galinskienė tapo „sodabrinės“ nendrės“ premijos laureatė, F.Bajoraičio viešoji biblioteka netrukus išleis leituvininkų tarmės žodynėlį, Šilutės muziejuje veikė lietuvininkų tarmės mokyklėlė, daugelyje ugdymo ir kultūros įstaigų vyko Tarmių metams skirti renginiai, o juos vainikavo Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro surengtas respublikinis tautosakos festivalis. Vienas iš labai didelių ir reikšmingų darbų, kuriais mes didžiuosimės, kuriais galės didžiuotis mūsų vaikeliukai, yra filmas „Vėliju Jum gerą giliukį didelį stukį“.

Filmo ištrauką pažiūrėję žiūrovai sužinojo apie dar vieną didelę kultūrinę dovaną mūsų kraštui – kraštietis kompozitorius Kazys Daugėla, prieš porą metų sukūręs „Pamario maršą“, dabar pristatė šio kūrinio partitūrą. „Tai bus puiki dovana visiems mūsų krašto bičiuliams užsienyje“, – neabejojo autorius.

K.Daugėla šįkart lietuviškos muzikos lobyną papildė unikaliu kūriniu – pagal K.Donelaičio „Metus“ sukurta siuita. Jį atliko jungtinis Mažosios Lietuvos jaunimo orkestras. Į kūrinį įpynęs prieš 200 ir daugiau metų skambėjusias lietuvininkų dainų melodijas, autorius paprašė I.Skablauskaitės, skambant siuitai lietuvininkų tarme paskaityti pasauliniu literatūros genijumi pripažinto poeto ir kunigo K.Donelaičio poemos ištraukas.

Tą penktadienį pavadinusi Mažosios Lietuvos vardo atkovojimo diena, Šilutės r. Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė neabejojo, kad Mažoji Lietuva yra ir bus, kol dainuoja mūsų folkloro ansambliai, šišioniškių šokius šoka šokių kolektyvai, vis garsiau skamba lietuvininkų tarmė, Lietuvą stebina mažlietuvių kultūra, paveldas.

Konferencijos „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti…“ rezoliucija

Preambulė:

– Kuo mažesnė tautos saujelė lieka, tuo lengviau susilieti su dauguma ir netekti savasties;

* Kiekvieno regiono etnografija ir paveldas išreiškia tik to krašto žmonių gyvenimo būdą ir žmonių santykius su juos supančia aplinka, gamta ir istorija;

* Mažosios Lietuvos palikimas visada buvo ir šiuo metu yra mūsų tautos kultūros dalis, visos žmonijos kultūros dalis;

* Šio krašto tyrinėtojai, etnografai, menininkai iš esmės yra pozityviai mąstantys kvalifikuoti specialistai,  kūrėjai, nuo kurių sprendinių priklauso krašto savasties atskleidimas ir išlikimas.

Norime pastebėti, kad:

– Stiprėja tendencija, kai regiono pavadinimas tampa „plačiai eskaluojamu produktu“, kurio išlikimui ženklios įtakos turi ne tik galiojantys valstybiniai reglamentai, bet ir skirtingi požiūriai, interpretacijos.

– Per mažai dėmesio skiriama šiam etnokultūriniam Mažosios Lietuvos regionui, nors savo savastimi jis daro įtaką kultūros procesams ir visuomeniniam gyvenimui, landšaftui, natūraliai aplinkai ir istoriniam paveldui.

– Būtina rūpintis viešuoju interesu, už kurį atsakingi tampame visi, kad Mažosios Lietuvos savastis liktų ir būsimųjų kartų paveldas, reikia rasti kompromisą, pagrįstą pagrindinėmis moralinėmis vertybėmis ir nepasiduoti abejotinoms interpretacijoms, kurios gali padaryti neatitaisomą žalą regiono ateities strategijai.

– Etnokultūrinės Mažosios Lietuvos regiono menas, paveldas išlieka trapus ir pažeidžiamas. Kultūros bendruomenė, visuomenė ir politikai privalo kovoti už lietuvininkų kultūrinės dimensijos integravimą į kasdienį regiono žmonių gyvenimą, į savasties išsaugojimo ir kūrimo procesus, formuodami palankią terpę.

Svarbu veikti, pasitelkiant šias svarbiausias priemones:

– Išsaugoti istorinius, kūrybinius, paveldinius, daugiakultūrinius Mažosios Lietuvos savasties aspektus;

– Skatinti visuomenės švietimą (tarp vaikų, jaunimo, suaugusiųjų), įtraukiant aktualius sprendinius į valstybinius ir regioninius reglamentus,  žiniasklaidos priemones, kūrybinius sambūrius ir taip skleisti regiono išskirtinumą bei pripažinimą;

– Parengti ir įgyvendinti rekomendacijas kaip pagerinti sklaidą apie etnografinio Mažosios Lietuvos regiono pavadinimą ir krašto išskirtinumą, kaip, pasinaudojant sukaupta patirtimi, sutelkti kūrybinį potencialą ir pagerinti Mažosios Lietuvos regiono žinomumą Lietuvoje bei užsienyje.

Konferencijoje „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti…“, vykusioje Šilutėje 2013 m. gruodžio 6 d., buvo patvirtinta, kad visoms atsakingoms institucijoms ir strategijų kūrėjams, visam intelektualiam etnokultūrinio Mažosios Lietuvos regiono sambūriui atėjo laikas pripažinti, kad šis regionas turi ypatingos reikšmės mūsų valstybei, kad reikia keisti dabartinį požiūrį, įtvirtinant Mažosios Lietuvos regiono pavadinimą, vietą ir vaidmenį, kurio jis nusipelno kurdamas ir darydamas įtaką šalies kultūrinei politikai. Tolerantiškai priimame nuomonę, kad kiti istoriniai šio regiono pavadinimai būtų vartojami leidiniuose, istoriniuose moksliniuose darbuose, kūrybinėje aplinkoje.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.