Pensijos. Ar viską žinote?

senolisStatistika rodo, jog Europoje demografinės svarstyklės jau ne pirmus metus krypsta vyresnių gyventojų pusėn, todėl ne veltui Europos komisija 2012-uosius paskelbė aktyvaus senėjimo metais.

Nepaisant to, jog apie senjorus viešojoje erdvėje kalbama daug, ne visi gyventojai žino iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet svarbius dalykus – kelių pakopų pensijų sistema veikia Lietuvoje, kaip galima sukaupti papildomų lėšų senatvei ir pan.

Šias spragas užpildyti siūlo „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertai.

  • Lietuvoje veikia trijų pakopų pensijų sistema, tačiau Pasaulio bankas pensijų sistemą skirsto į penkias pakopas:

grafikas

0 ir 1 pakopos. Tai valstybinis socialinis draudimas, kuris paremtas dirbančiųjų ir jų darbdavių įmokomis. Ši pakopa dažniausiai vadinama jį administruojančios institucijos pavadinimu – SODRA.

2 pakopa. Tai savanoriškai pasirenkama sistema, kai dalis valstybiniam socialiniam draudimui pervedamų mokesčių nukreipiama į pasirinktą privatų investicinį fondą. Šios pakopos sutartį gali sudaryti tik dirbantys pagal darbo sutartis.

3 pakopa. Tai savanoriškai pervedamos pinigų sumos į investicinius fondus. Ši pakopa nuo antrosios skiriasi tuo, kad gyventojas pensijos kaupimui skiria lėšų iš asmeninių pajamų, o ne perskirsto SODRAI mokamus mokesčius.

4 pakopa. Tai neformalioji sistemos dalis, kuri atspindi asmens gerovės pensijoje užtikrinimą sukauptu finansiniu ir nekilnojamuoju turtu.

Šias pakopas galima pavadinti skirtingais pajamų šaltiniais asmeniui, baigusiam profesinę karjerą. Pasaulyje labiausiai paplitusi pirmoji pakopa – valstybinis socialinis draudimas.  

  • Dirbantieji SODROJE neturi savo „asmeninių kaupimo sąskaitų“

Valstybinio socialinio draudimo sistemos ašis paremta ne kaupiamuoju principu. Kitaip tariant, dirbantieji SODROJE neturi savo „asmeninių sąskaitų“, kuriose būtų kaupiamos sumokėtos įmokos ir prireikus perskirstomos jiems patiems.

Didžioji dalis surinktų įmokų perskirstoma dabartiniams pensininkams. Tik nedidelė dalis atitenka patiems dirbantiesiems ligos, motinystės (tėvystės) nedarbo ar kitų išmokų formomis.

Taigi mėgstamas kartoti posakis „aš visą gyvenimą mokėjau mokesčius“ sistemos atžvilgiu nėra joks argumentas, nes visą gyvenimą mokėti mokesčiai jau seniai yra perskirstyti ir išmokėti. Tad ateityje senatvės pensijos priklausys ne tiek nuo dabartinių dirbančiųjų, kiek nuo ateities kartų mokamų įmokų ir mokesčių mokėtojų skaičiaus.

SODROS išlaidų socialinio draudimo reikmėms pasiskirstymas 2010 m., proc.

grafikas islaidos

  • Jau dabar nepakanka dirbančiųjų įmokų finansuoti išmokų poreikį

2010 m. vienos pensijos, kurių didžiausią dalį sudaro senatvės pensijos, išmokėjimui Sodrai trūko vidutiniškai 120 Lt. Šiai sumai gauti yra keli būdai: ji gali būti dengiama perskirstant mokestines įplaukas arba iš valstybės biudžeto, kurio papildymui gali būti skolinamasi.

Tačiau lėšų trūksta ne tik SODRAI, bet ir senjorams. Remiantis šiais metais Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos užsakymu atliktos apklausos duomenimis, 34 proc. pensininkų finansiškai remia artimieji, dažniausiai skirdami 100-300 Lt/mėn. paramą, bet 58 proc. senjorų šios paramos nepakanka. Daugiau nei trečdaliui pensininkų prie pensijos pakaktų papildomų 300 Lt.

  • Pensininkų skaičiaus valdymo priemonė – pensinio amžiaus tolinimas

Lietuva tai daro nuo šių metų: pensinis amžius turėtų prilygti Europos šalių vidurkiui, iki 2026-ųjų pasiekti 65 ribą ir tapti vienodas tiek vyrams, tiek moterims.

Daugelis Vakarų Europos šalių, kur visuomenės senėjimo problema dar opesnė nei Lietuvoje, šiuo svertu jau pasinaudojo.

Pavyzdžiui, Olandijoje, Liuksemburge, Graikijoje, Vokietijoje į pensiją išeinama 65-erių, Airijoje – 66-erių, o Danijoje nuo 2024 iki 2027 metų pensinį amžių siūloma didinti iki 67-erių.

  • Kodėl vienos pakopos nepakanka (1)

Viena to priežasčių – gyventojų senėjimas. XIX a. pradžioje gyvenimo trukmė visame pasaulyje nesiekė 40 metų. Tuo tarpu dabar gyventojų amžiaus vidurkis yra apie 66 metus, o Europoje artėja link 80-ies metų.

Kitaip tariant, visuomenė sensta, mažėja dirbančiųjų ar į darbo rinką įsiliejančiųjų. Tuo pačiu daugėja iš jos pasitraukiančių ir įgyjančių teisę į valstybės išmokų anuitetą.

Taigi valstybės aparatui, perskirstančiam mokesčius, tenka vis didesnė išmokų našta.

Lietuva – ne išimtis. Demografinės senatvės koeficientas, rodantis, kiek pagyvenusių (60 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių tenka šimtui vaikų iki 15 metų amžiaus, 2011 m. pradžioje buvo 144, kai vos prieš šešerius metus jis siekė 118. Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m.

Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų, kurie nebūtinai visi pasiliks Lietuvos darbo rinkoje, o pasilikę – dirbs.

2049 m., kai į pensiją ruošis dabartinis jaunimas, tik ką perkopęs 25 metų amžių, vienam jaunuoliui iki 15 metų teks trys vyresnio nei 60 m. amžiaus žmonės.

  • Kodėl vienos pakopos nepakanka (2)

Paskaičiuota, kad į pensiją išėjusiam žmogui, sumažėjus jo poreikiams, pakaktų išmokų, kurios sudaro 70 proc. buvusio darbo užmokesčio. Tuo tarpu Lietuvos pensininkų pensijos sudaro vidutiniškai 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio (po mokesčių), o 80 proc. gaunamos pensijos skiriama tik būtinosioms reikmėms.

Šių faktų visiškai pakanka suprasti, jog kiekviena pilnametė karta turėtų pasirūpinti savo poreikių tenkinimu ne tik esamuoju momentu, bet ir ateityje, t.y. pensijai kauptų pati.

Tam, kad pensinio amžiaus sulaukęs dabar 25 metų asmuo gautų 70 proc. vidutinio darbo užmokesčio (1180 lt/mėn.), jam pakaktų per mėnesį atsidėti 40-80 Lt/mėn. (priklauomai nuo grąžos).