Šiemet kaimyninėje Priekulėje – Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje – Joninės buvo mistiškos – pirmą kartą publikai parodyta Vydūno misterija „Jūrų varpai“.
Vydūnas yra vienas įstabiausių mūsų krašto žmonių, vienas reikšmingiausių kultūros veikėjų, vienas originaliausių mūsų tautos rašytojų bei mąstytojų. Jis yra parašęs daugiau kaip 30 grožinės literatūros kūrinių, 12 filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, lietuvių skaitytojui pristatė filosofinę indų poemą „Bhagavadgyta“. Vydūno reikšmė lietuvių literatūros, ypač dramaturgijos ir teatro raidai didžiulė – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas.
Keturis dešimtmečius vadovaudamas Tilžės lietuvių giedotojų draugijai Vydūnas gaivino lietuvišką dainą, papročius, režisavo spektaklius lietuvininkams, stiprino lietuvių tautinę savigarbą.
Mes, šilutiškiai, galime didžiuotis, kad Vydūnas yra mūsų kraštietis – jis gimė netoli Laučių – Jonaičiuose, mokytojavo Kintuose.
Kitąmet, Lietuvos valstybės jubiliejiniais šimtmečio metais, bus minimas ir Vydūno gimimo jubiliejus – 150-osios metinės. Tad šiame „Šilutės naujienų“ puslapyje kviečiame prisiminti lietuvybę saugoti įpareigojantį Vydūno palikimą.
Parodė 100 metų nematytą dramą
Priekulėje Joninės šiemet buvo mistiškos – Vingio parke susirinkę žiūrovai stebėjo paslapčių, spalvų, gilios prasmės persmelktą Vydūno misteriją „Jūrų varpai“.
Kaip rašo klaipeda.diena.lt, Agluonėnų klojimo teatro režisierius Domininkas Malajevas ėmėsi nelengvo darbo – subūrė keturių mėgėjų teatrų grupes iš Akmenės, Gargždų, Priekulės ir Agluonėnų, pasitelkė vieną ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje Saulių Šiaučiulį, folkloro asę Rūtą Vildžiūnienę, Priekulės žirgyno jojikes ir sukūrė reginį, kokio priekuliškiai dar nematė. Spektaklyje pasirodė per 60 aktorių.
„Jūrų varpai“ – misterija su mistiška istorija. Ši Vydūno pjesė nė karto per daugiau nei 100 metų nuo jos parašymo nebuvo parodyta žiūrovams. Vydūnas buvo pastatęs spektaklį pagal šią savo dramą 1914 metais, tačiau premjera taip ir nebuvo parodyta.
Pasirodo, žmonės tuo metu jau buvo susirinkę žiūrėti spektaklio, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, į tą kraštą, kur turėjo vykti renginys, atvyko prūsų kareiviai.
Praėjusį penktadienį, Joninių išvakarėse, keli šimtai žiūrovų, atėję į išpuoštą priekuliškių parką, sunkiai suvokė visą reginio esmę, bet kiekvienas rado sau įdomių scenų ar detalių. Vieni mėgavosi gyvomis S.Šiaučiulio improvizacijomis, kitus sudomino aplinkui zujantys žirgai, treti bandė suvokti sunkiai iš pirmo karto suprantamą veikalo prasmę. Kad ir kaip kam pasirodė, visi sutarė – tai buvo didinga, neįprasta, įdomu, paslaptinga, jaudinama.
Pasak režisieriaus D.Malajevo, ši drama – tai begaliniai prasmių, simbolių, metaforų šaltiniai, minčių ir idėjų klodai, sodrus filosofinis pagrindas.
Pastarosiomis dienomis Priekulėje taip pat vyko mokslinė konferencija „Vydūno dramaturgija vakar ir šiandien“, kurios metu savo pranešimus skaitė ir teatrologas dr. Petras Bielskis, teologijos mokslų daktaras Tomas Kiauka, Vydūno draugijos nariai ir kiti.
Pasveiko nuo džiovos
Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie 1907 m.) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičių kaime (Šilutės apskrityje) lietuvių šeimoje. Šeimoje augo aštuoni vaikai.
„Vilius iš savo tėvų paveldėjo ne tik lietuvišką kalbą ir kraują, bet ir muzikos pamėgimą. Mat, jų namuose būta pianino, rojalio, 4 smuikų ir kitų muzikos instrumentų. Jais visais Vilius mokėsi ir mėgo skambinti, groti“, – knygoje „Kovos keliais“ rašo Jonas Vanagaitis.
Vilius iš mažens buvo ligotas, silpnas vaikas. Ši fizinė ypatybė labai ryškiai įsispaudė į jo charakterį, mąstymą.
1883 m. V.Storosta Tilžės krašte įstojo į Pilkalnio vidurinę mokyklą, vėliau mokėsi Ragainės seminarijoje. Ją baigęs buvo paskirtas į Kintus mokytojauti. Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Čia jis atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko.
Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.
Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Jis taip pat domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje.
Šiandien Vydūno atminimą Kintuose saugo Vydūno kultūros centras. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur saugoma didžiausia rašytojo kūrybos ir gyvenimo faktus liudijančių eksponatų kolekcija ir pats įspūdingiausias asmeninis Vydūno muzikinis instrumentas – arfa. Ją Šilutės rajono sąjūdiečiai 1988 m. surado Taline (Estija) ir parvežė į Kintus.
Šilutėje veikia ir Vydūno gimnazija.
Pasireiškė kaip kultūrininkas ir švietėjas
1891 metais, išlaikęs antruosius mokytojo egzaminus, iš Kintų Vydūnas persikėlė į Tilžės berniukų vidurinę mokyklą mokytojauti. 1896 m. jis Karaliaučiuje įgijo teisę be vokiečių, dar dvi svetimas kalbas dėstyti. Vėliau studijavo Greissvaldo, Hallės, Leipcigo universitetuose.
„Iš pradžios čia vyriausieji dalykai buvo man fransų ir anglų kalbos, kurios man reikėjo mokytojaujant. Bet vyriausiai studijavau filosofijos istoriją ir tikybos, kultūros, istorijos, meno, gamtos mokslų ir teisių filosofiją, literatūros ir meno istoriją. Be to, dar studijavau sociologiją ir sanskrito kalbą ir sekiau dar tūlas kitas man reikalingas mokslo šakas. Tuo tarpu buvau ir išlaikęs Karaliaučiuje kvotimus, kad galėjau vidurinėse mokyklose mokytojaut ir rektoriu būti tokioms mokykloms, kuriose mokinomi dvi svetimi kalbi“, – pats apie save rašo Vydūnas.
Be visa to, jis labai domėjosi teosofijos mokslais. Į juos jis įsigilino visa savo esybe ir paskui rašė, rašė ir skleidė tarp lietuvių.
Gyvendamas Tilžėje Vydūnas pasireiškė kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.
„Vydūnas yra minties ir kūrybos atsiskyrėlis, nors beveik visą gyvenimą nuolat dirbo visuomeninį ir draugijinį darbą. Tik tas atsiskyrimas nėra bėgimas nuo minios, bet pasikėlimas virš jos ir kvietimas į tas aukštumas prikopti visiems, kurie sau ir tautai trokšta šviesos ir žinojimo“, – apie iškilų mąstytoją pasisakė rašytojas Antanas Vaičiulaitis.
Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.
Gaivino lietuviškumą
Gyvendamas Tilžėje Vydūnas ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius lietuviškus vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat statė dramas, tragedijas, misterijas, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Taip pat Vydūnas kūrė chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“.
Keturis dešimtmečius trukusi dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime.
Kaip rašo J.Vanagaitis, nors Giedotojų draugijos dainavimas, vaidinimai niekada nepasižymėjo aukštu meniškumu, bet anais laikais jie sutelkdavo į tos draugijos vakarėlius labai daug lankytojų. Tilžėje, taip pat ir provincijos miesteliuose, į giedotojų parengimus susirinkdavo po kelis šimtus lankytojų, o didesnėse šventėse daugiau kaip 1000.
Neabejotinai ši draugija gelbėjo išlaikyti tautiškumą Mažojoje Lietuvoje.
1940 m. buvo rengiamasi Vydūną pristatyti Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu.
1944 m. spalio mėnesį traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, Vydūnas pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą, įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje.
Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde. 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse.
