Praėjus savaitei po šv. Velykų, į Atvelykio šventę – Vaikų Velykėles, surengtas naujuosiuose Rusnės kultūros namuose, rusniškius kvietė Salos etnokultūros ir informacijos centras bei folkloro kolektyvas „Sklada“ (vadovė Dalia Kubilienė).
„Atvelykis – tarsi Velykų pakartojimas. Nuo seno Mažojoje Lietuvoje pirmąjį sekmadienį po Velykų vėl buvo dažomi kiaušiniai, ridenami margučiai, supamasi sūpynėse. Krikšto motinos laikėsi tradicijos – lankė savo krikšto vaikus, jiems dovanojo po kiaušinį. Atvelykio dieną kiaušinius dažydavo ir mažieji, ir jau didesni vaikai“, – pasakojo renginio vedėja D.Kubilienė.
„Sklados“ nariai sakė, kad pirmasis sekmadienis po Velykų nuo seno Mažojoje Lietuvoje didžiulį džiugesį kėlė vaikams. Ši diena tapdavo daugeliui mažųjų dalyvių labai įsimintina.
Tuose namuose, kur mažų vaikų būta, šeštadienio vakare vėl šeima sėsdavo margučių marginti. Tokie gražiau ne tik ant stalo pasidėti, bet ir vaikus pamaloninti. Kitus kiaušinius tik šiaip, paprastai į svogūnų lukštų ar šieno pabirų nuovirą sumerkdavo ir taip juos raudonai, gelsvai ar žaliai nudažydavo.
Būtent Atvelykio išvakarėse, kai mama ar močiutė vėl užminkydavo tešlą bandelėms, vaikai prišokdavę joms į pagalbą, galėdavo iš tos tešlos prilipdyti paukštukų, kiškučių, avinėlių ar žmogeliukų, namelių. Kol bandelės kepdavo, vaikai galėdavo žalumynais papuošti Atvelykio stale vietą savo saldumynams, išmargintiems kiaušinukams.
Mažiems geriems vaikams Velykė visad palikdavo po du įvairių spalvų kiaušinius. Velykės kiaušiniai buvo kitoniški, nei kad numarginti namuose (juos arba tam tyčia nudažydavo kitaip, arba pasikeisdavo su kaimynais).
Atvelykio metu rusniškiai ir folkloro kolektyvo „Sklada“ nariai dainavo dainas apie pavasarį, jaunimo norą susiporuoti, mažieji kiaušiniautojai – lalautojai deklamavo eilėraščius, minė mįsles ir minkles, meldėsi Žemei ir kvietė kuo greičiau ateiti pavasarį. Visi velykautojai kartu šoko bendrame rate. Žinoma, Atvelykio šventė neapsiėjo be sūpavimosi ir kiaušinių ridenimo.
