Persirgusieji COVID – apie medikų darbą ir tai, kaip jau buvo atsisveikinę su artimaisiais

Ar pažįstate ką nors sergantį koronavirusu?.. Tai buvo populiarus klausimas praėjusį pavasarį ir vasarą, į kurį atsakymas, dažniausiai būdavo neigiamas - nepažįstu, nesirgau...
COVID-19 jau persirgę šilutiškiai, iš arti matę skyriuje dirbančių medikų kasdienybę, jų darbą vadina nežmoniškai sunkiu ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

 Situacija apsivertė rudens viduryje, COVID-19 atvejams pradėjus daugintis stulbinančiu greičiu. Sergančiųjų skaičius Šilutėje šoktelėjo nuo kelių spalio pradžioje iki 1000 sausį, o viso užsikrėtė jau du su puse tūkstančio rajono gyventojų.

Dabar jau daugelis jūsų pažįstate sirgusį, ar sirgote pats, jūsų šeimos nariai. Vieniems COVID-19 pasireiškė lengvai, kiti sirgo sunkiai, gulėjo ligoninėje, galvodami, kad iš ten jau nebegrįš… O nebegrįžo – nuo koronaviruso mirė jau daugiau nei pusšimtis pamariškių.
Šiame numeryje istorijos tų, kuriems pavyko įveikti klastingą virusą.

Birutė, 55 m.:

„Neduok Dieve…“

Birutė pirmuosius ligos simptomus pajuto gruodžio viduryje, ir sako nemaniusi, kad didžiosios metų sandūros šventės jai bus tokios sunkios. Po keleto dienų atliktas COVID-19 testas ligos nerodė, nors simptomus ji jautė. Netrukus pradėjo kristi deguonies kiekis kraujyje, o po kurio laiko moteris buvo paguldyta į Šilutės ligoninės COVID-19 skyrių.

„Neduok Dieve“, – net šūkteli moteris, kuomet pasveikiname ją sėkmingai įveikus ligą. 18 dienų ligoninėje, 15 iš jų – prijungtai prie deguonies tiekimo aparato, nes pačiai kvėpuoti buvo per sunku. Prie viso to dar ir neapsakomas silpnumas – toks, kad net išlipti iš lovos nusišlapinti ir įsiropšti atgal į tą lovą buvo per sunku. Kartą prisimena net nualpusi šalia lovos…

Per stiklines palatos duris Birutė matė kitoje jų pusėje esančios Reanimacijos palatos gyvenimą. Pasakoja, jog per tą laiką iš tos palatos anapilin iškeliavo 6 žmonės. Matė, kaip medikai jiems uždega žvakelę, juos nuprausia ir išveža…

Birutė prisipažįsta, kad ir pati su savo dukra jau buvo atsisveikinusi…

Visą tą laiką stebėjusi medikų darbą, moteris sako, jog jai trūksta žodžių išreikšti jiems savo padėką. „Ir gydytojai, ir slaugytojos – jie visi nuostabūs. Vos išgirdę bent menkiausią ligonio dejonę jie tekini atbėga, po kelis prie lovos palinksta“, – pasakoja ji. Ir dalijasi medikių prisipažinimais, jog šios prieš pamainą stengiasi negerti nė lašo vandens, mat žino, kad apsauginio kostiumo negalės nusivilkti bent 4 valandas, o neretai dar ilgiau. Ir vis tiek pamainos pabaigoje medikų avalynė kliuksi – tiek prakaito ten būna pritekėję…

COVID-19 skyriuje dirbančių medikų darbą Birutė vadina neapsakomai sunkiu ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, nes tenka kilnoti silpnus ligonius.

Ji paneigia anksčiau girdėtas kalbas apie esą prastą ligoninės maistą, anot Birutės, ligoniai maitinami net labai gerai ir sočiai.

Dar ir grįžusi namo Birutė ilgai jautėsi tokia silpna, kad lipdama į antrame aukšte esantį savo butą turėjo kelis kartus sustoti pailsėti. Liekamuosius reiškinius ji jautė net tada, kai jau galėjo eiti į darbą.

„Esu neapsakomai dėkinga visam skyriaus personalui, dabar tikrai žinau, kokie tai nuostabūs, savo darbui atsidavę žmonės. O visiems skaitytojams linkiu išvengti šios kančios. Ir – būtinai skiepytis“, – sako šilutiškė.

Marius, 40 m.

Pirmąsias tris ligos dienas jaučiausi gerai, erzino tik tai, kad dingo uoslė – absoliučiai nieko neužuodžiau. Ėmiau galvoti, kad visa liga tuo ir pasibaigs. Koks apgaulingas buvo tikėjimas… Staiga ėmė kilti temperatūra, o akių ir kūno skausmas tapo tiesiog nepakeliamas. Temperatūra nekrito beveik dvi savaites, neradau būdo ją numušti. O aukštą temperatūrą lydėjo toks kūno silpnumas, kad net norėdamas pajudinti pirštą turėjau sukaupti visas jėgas. Atsikelti ir nueiti į tualetą reikėjo dar didesnių pastangų. Per tą laiką įstengiau nuryti tik tabletes ir vandenį. Apie maistą jokių minčių nebuvo.

Jeigu dabar, išsikapsčiusio iš geležinių ligos gniaužtų manęs klaustumėt, kokia labiausiai atsiperkanti investicija su didžiausia grąža ir palūkanomis? Aš, buvęs skeptikas, drąsiai sakau: šeima, kurios rūpestį, slaugymą ir palaikymą ligos metu jaučiau.

Dar nesijaučiu stiprus ir sveikas, nors liga ir atsitraukė, gydytojos teigimu, liekamųjų požymių kaip ir nėra. Vartoju vitaminus, papildus, o jums linkiu: saugokite save!

Egidijus, 45 m.

Užsikrėsti nesitikėjau, galvojau, kad virusas prie manęs nelips. Bet saugojausi, vengiau kontaktų, dėvėjau kaukę. Kad akistata su COVID-19 bus neišvengiama supratau, kai vienas po kito susirgo kolegos.

Pirmieji simptomai buvo sunkumas kojose ir rankose, skaudėjo galvą. O kai iki 38 pakilo temperatūra, supratau, kad reikia registruotis testui. Teigiamas atsakymas nenustebino. Savijauta prastėjo, laikėsi aukšta temperatūra, užgulė nosį. Penktą ligos dieną atsirado sloga, dingo uoslė, užkimo balsas, temperatūros jau buvo kiek mažiau. Gulėjau ir nieko nenorėjau, o galvojau, kad susirgęs turėsiu atostogas… Jaučiausi labai blogai.

Izoliuotis turėjau 10 dienų nuo pirmųjų simptomų. NVSC darbuotoja paskambino jau kitą dieną po testo atsakymo, išklausinėjo mano kontaktus. Nustebino tai, kad sergantis žmogus šunį išvesti į lauką gali, o šiukšlių išnešti negalima. Sulaukiau ir savo šeimos gydytojos skambučių, esu jai dėkingas už rūpestį ligos metu. Nors jutau stiprius simptomus, džiaugiausi, kad liga praėjo be komplikacijų.

Ema ir Jokūbas, 35 m. ir 6 m.

Visą pandemijos laikotarpį labai saugojomės, aš dirbau iš namų, vaikas nėjo į darželį. Iki minimumo apribojome kontaktus, nebesusitikome su tėvais, į parduotuvę ėjome kartą per savaitę. Ir visgi, matyt, kas lemta, to neišvengsi – koronavirusu susirgus artimam žmogui liga atkeliavo ir į mūsų namus. Dar nejausdami aiškių simptomų užsiregistravome testui. Teko laukti kelias dienas, bet neįžvelgiau nieko blogo, nes sakoma, jog testą reikia daryti praėjus kelioms dienoms nuo simptomų atsiradimo.

Izoliavomės ir laukėme. Pirmieji požymiai pasireiškė vaikui vėmimu, galvos skausmu. Labai sunerimau, nes žinojau, jog jeigu bus blogiau, teks abiem važiuoti į Klaipėdą. Laimė, blogiau nebuvo. Gėrėme daug skysčių – negazuoto mineralinio vandens, arbatų, plaučius ventiliavome pūsdami balionus ar vandens burbulus per šiaudelius. Abiem mums temperatūra nekilo. Ketvirtą ligos dieną vaikas užkimo, jam skaudėjo gerklę, aš stiprių simptomų nejutau.

Galiausiai testo rezultatas parodė, kad vaikas serga, o aš ne. Tą pačią dieną sulaukėme ir NVSC darbuotojos ir šeimos gydytojos skambučių. Koronavirusas taip ir išėjo iš mūsų namų. Dėkoju Dievui, kad vaikas sirgo lengvai ir stebiuosi, kad man viruso nenustatyta.

Karina, 30 m.

Koronaviruso simptomus pajutau pasiskiepijusi nuo gripo, maniau, kad čia normali reakcija. Vėliau paaiškėjo, kad tai koronavirusas. Kontaktą turėjau su vienu žmogumi, kuris ėjo tik į darbą, nei jo, nei mano kolektyvuose niekas oficialiai nesirgo. Žinoma, buvau parduotuvėje, bet…

Ligos pradžioje temperatūra pakilo virš 37 laipsnių, mušė prakaitas, buvo silpna. Pasidarė neramu, užsirašiau testui, kuriam eilė atėjo po 4 ar 5 dienų. Iki tol nekišau nosies iš namų, kamavo sloga, džiūvo nosies gleivinė, čiaudulys, dingo uoslė, bet skonį jutau. Temperatūra laikėsi porą dienų.
Konsultavausi su šeimos gydytoja, gėriau daug skysčių, dariau inhaliacijas su eteriniais aliejais. Temperatūra nukrito, bet kelias savaites buvo silpna. Džiaugiuosi, kad liga praėjo gana lengvai.

Stanislovas, 66 m.

Stanislovas sako, kad sirgo nesunkiai, nors vėliau jam iš aplinkinių teko girdėti, kad gulėjo ligoninėje komos būklės… „Nei sunkiai sirgau, nei ką“, – sako jis.

Koronaviruso simptomai jam pasireiškė temperatūra, prakaitavimu, kosuliu. Jį papiktino tyrimo atsakymas, nes norėjosi daugiau aiškumo. Stanislovas į savo telefoną sulaukė žinutės, kad testo atsakymas yra esveikata.lt sistemoje. Žinutėje buvo nurodyta susisiekti su šeimos gydytoju, o būklei pablogėjus skambinti greitajai med. pagalbai.

„Kvailas atsakymas. Klausiau tų medikių – tai sergu aš ar ne, bet jos tik pečiais traukė“, – stebėjosi jis.