1914 metų rugpjūčio 1 d., t.y. lygiai prieš 100 metų, tarp Vokietijos bei jos sąjungininkės Austrijos – Vengrijos imperijų iš vienos pusės bei Antantės valstybių (Rusijos, Prancūzijos, Serbijos ir Didžiosios Britanijos) iš kitos pusės prasidėjo karas, virtęs Pirmuoju pasauliniu ir pareikalavęs 20 milijonų žmonių gyvybių. Lietuva tapo šio karo arena ir buvo smarkiai nusiaubta.
Rusijos kontroliuojamo pasienio (su Vokietija) miestelyje Švėkšnoje, be pasieniečių, taip pat atsirado daugiau rusų kariuomenės: čia apsistojo artilerijos baterija su pora senoviškų patrankų ir dvi kuopos III kategorijos atsarginių. Vienai kuopai vadovavo kapitonas Vakarinas, o visai negausiai Švėkšnos įgulai – senas pulkininkas Voinoranskis. Kariuomenė laikėsi ramiai ir gyventojai ja nesiskųsdavo.
Pačią pirmąją karo dieną rusų pasieniečiai užpuolė vokiečius, ir pora sužeistų kareivių buvo atvežta į Švėkšną (vienas jų netrukus mirė). Grafienė Marija Pliaterienė Vilkėno kordone (ten dabar gyvena A.Kuzas) sužeistiesiems organizavo nedidelę ligoninę, kuriai vadovavo vietos gydytojas Juozas Rugis.
Rugpjūčio 2 d. rusų būrys perėjo valstybinę sieną ties Žagatpurviais, nuėjo į Saugas ir Kukorų geležinkelio stotelėje sunaikino signalizacijos įrangą, išardė bėgius. Klaipėdos įgulos skyrius rusus išvijo, bet vakare jie vėl perėjo sieną. Tada iš Tilžės skubiai atvyko motorizuotas pastiprinimas ir įsibrovėliai, palikę 6 žuvusius, pasitraukė.
Vėliau rusų kareiviai, keršydami už žuvusį karininką, Virkytų kaime nužudė keletą gyventojų, sudegino 16 gyvenamųjų namų, iššaudė galvijus, pagrobė arklius, sunaikino javų laukus.
Lapkričio 17 d. tarp Ramučių ir Žagatpurvių įvyko dar vienas mūšis. Žuvo keturi vokiečių kareiviai ir vienas buvo sužeistas, o rusai neteko 30. Kiek dažniau rusų ir vokiečių daliniai susikaudavo ties Naumiesčiu, Ramučiais, Natkiškiais, bet nuolatinės fronto linijos čia nebuvo.
Rugpjūčio 26 d. rusai užėmė Tilžę ir išsilaikė ten iki rugsėjo 12 d.
Užsidarius sienai ir nutrūkus prekybai su Vokietija, labai atpigo ūkio produktai. Turgūs Švėkšnoje būdavo ypač gausūs, žmonėse plito įvairiausi gandai. Viename iš turgų kažkas paleido žinią, kad vokiečiai – jau Inkakliuose. Kilo baisi panika, visi galvotrūkčiais leidosi bėgti iš miestelio. Aikštė ir keliai buvo nusėti vežimų nuolaužų ir produktų.
1915 m. kovo 18 d. rusams pavyko užimti Klaipėdą, bet po 3 dienų buvo iš ten išstumti. Vokiečiai ruošėsi dideliam puolimui į Lietuvą ir Latviją. Kovo 21 d. vakaruose pasigirdo artilerijos kanonada ir vokiečiai pradėjo puolimą visu Klaipėdos krašto pasieniu. Kovo 21 d. raiti vokiečių žvalgai buvo pastebėti netoli Švėkšnos, o kovo 26 d. (pagal senąjį kalendorių – kovo 13 d.) vokiečiai jau buvo prie Švėkšnos. Šūviai girdėjosi Pavilnučio kaime, kur buvo tik 6 rusų kareivių sargyba. Didesnis susišaudymas vyko prie Pagraumenės. Čia vokiečiai panaudojo artileriją, buvo nukautas kapitonas Vakarinas.
Rusai, supratę, kad puola didesnės vokiečių pajėgos, pasitraukė. Tos pačios dienos vakare vokiečiai užėmė Švėkšną ir ėmė veržtis toliau į rytus. Kvėdarnos link pasitraukė rusų įstaigos, evakuavosi ir kai kurie miestelio gyventojai (Pliateriai, gyd. J.Rugis ir kt.).
1915 metų vasarą Švėkšnoje atsirado vokiečių karinė valdžia. Jos viršininku buvo paskirtas ltn. baronas fon Vitenhorstas, garsios aristokratų giminės palikuonis. Buvo įvestas naujas kalendorius ir Vidurio Europos (Berlyno) laikas. Susirinkimai uždrausti, draugijos uždarytos, draudžiama be gubernatoriaus žinios pirkti ar parduoti nekilnojamąjį turtą, pradėta kovoti su užkrečiamomis ligomis, nustatyta teismų tvarka, įvestas mokestis už šunis ir t.t.
Visiems gyventojams, įskaitant paauglius, išduoti pasai, kuriuos reikėdavo nešiotis su savimi. Be specialaus leidimo nebuvo galima išvykti už savo valsčiaus ribų.
Visas gyvenimas apmirė. Sustojo prekyba, nes žydai nebeturėjo iš kur gauti prekių. Prapuolė cukrus, druska, manufaktūra, avalynė, žibalas, degtukai… Žmonės vertėsi labai sunkiai: dėvėjo namų darbo rūbus, avėjo medinėmis klumpėmis, žibino lajines (avies taukų) žvakes. Malūnai buvo kontroliuojami, juose pastatyti vokiečių kareiviai prižiūrėjo, kad būtų malama tik turint leidimą, maišant rugius perpus su avižomis.
Gyventojai buvo apdėti prievolėmis – atiduoti nustatytą kiekį kiaušinių, pieno, gyvulių. Buvo rekvizuojami arkliai. Žmonės miškuose slėpė gyvulius, rankines girnas, į pieną pylė vandenį.
Okupuotoji teritorija išmaitino visą vokiečių armiją rytų fronte, ir tai Vokietijai nieko nekainavo.
Kai 1918 metais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kraštas buvo apiplėštas ir nualintas. Valstybę kurti teko pradėti nuo nulio.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”