Tačiau meistras taip pat suprato, kad niekas iš dviejų šimtų vestuvių svečių to nepastebės. Žiūrovai savo galvose neturi numatyto scenarijaus bei nežino, kad pirmasis sprogimas turėjo sutapti su pirmuoju dainos akordu, o ne nuskambėti akimirka vėliau. Šis atotrūkis tarp to, ką patiria pirotechnikas ir ką mato auditorija, yra akivaizdus. Tai yra viena keisčiausių šios profesijos dalių, nes kol kiti su nuostaba žiūri į dangų, meistras stebi savo programos lapą bei klausosi degiklių spragtelėjimo. Jis nuolat skaičiuoja sekundes galvoje bei jausdamas vėją ant savo veido bando suprasti ar jis stiprėja.
Per pirmas penkias minutes pirotechnikas paprastai jaučia didžiausią įtampą. Tai laikas, kai dar galima pastebėti klaidą bei prie jos prisitaikyti. Jis stebi kiekvieną vamzdį po paleidimo bei klausosi to trumpo uždelsimo prieš sprogimą, kuris praneša, jog šūvis jau yra ore. Jei šio garso neišgirsta, meistras žino, kad degiklis nesuveikė ir užtaisas vis dar yra viduje. Per vieną pasirodymą Trakuose jam nutiko taip, kad trys užtaisai iš eilės nepasileido jau antrąją minutę. Pirotechnikas iškart suprato, kad atsirado problema elektros grandinėje, tačiau žiūrovai nieko neįtarė, todėl jis tiesiog tęsė darbą. Po šou paaiškėjo, kad vienas laidas tiesiog atsijungė dėl ankstesnių šūvių sukeltos vibracijos.
Vėjo pokytis yra vienas didžiausių pirotechniko nerimo šaltinių. Vėjas kartais neplanuotai pasikeičia ir tai pirmiausia išduoda dūmai pradėję judėti neplanuota kryptimi.
Penkiolika metų šioje srityje dirbantis specialistas teigė, kad per kiekvieną šou bent kartą pagalvoja apie pasirodymo stabdymą. Tačiau nutraukti procesą beveik neįmanoma, nes žiūrovai nesupranta, kas vyksta. Kartą prie Nemuno vėjas staiga pasisuko tiesiai į publikos pusę. Pirotechnikas matė žemyn į žmones besileidžiančius dūmus, tačiau po visko žmonės vis tiek dėkojo už nuostabų reginį. Tai tik dar kartą įrodė, kad auditorija atleidžia dalykus, kurių pats meistras sau niekada neatleistų.
Žiūrovų reakcijos yra tai, ką meistras dažniausiai girdi, bet retai mato. Jis stovi tamsoje už įrangos ir dažniausiai žiūri į pultą, tačiau kai vėjas palankus, jį pasiekia kolektyvinės nuostabos bangos. Šie šūksniai yra savotiška grįžtamoji informacija, patvirtinanti, jog programa veikia. Pirotechnikai dažnai mini tą trumpą tylos akimirką po ypač gražaus šūvio. Ta akimirka, kai visi nutyla prieš pradėdami ploti, yra geriausias signalas, kad pavyko sukurti kažką tikrai paveikaus. Tačiau meistras to nemato, jis tik girdi aidą per dūmus bei atstumą. Jam visas šou jaučiasi kaip darbas su mašinomis bei skaičiais, o ne kaip meno patirtis su auditorija.
Fejerverkų šou pabaiga iš pirotechniko pusės visada prabėga per greitai. Žiūrovams tai yra kulminacija, kai dangus pasipildo spalvomis ir tos keliasdešimt sekundžių jiems atrodo kaip amžinybė. Pirotechnikui tas pats laikas tėra akimirka. Jis paspaudžia mygtuką, pasileidžia dešimtys užtaisų ir jam belieka tikėtis, kad viskas suveiks. Kai profesionalus fejerverkų šou baigiasi, meistrą aplanko keista tuštuma. Visas pasiruošimas, trukęs kelias dienas, baigėsi per penkiolika minučių. Plojimai pasiekia jo ausis, tačiau pasitenkinimas būna kitoks. Jis vis dar skaičiuoja, kiek užtaisų nepasileido ir ar finalas buvo pakankamai galingas.
Viena aštuonerius metus dirbanti meistrė sakė, kad niekada nematė savo pilno šou iš žiūrovų pozicijos. Net jei ji pakelia akis į dangų tarp sekų, mato tik fragmentus. Jos smegenys dabar yra apmokytos įpratusios techniką, o ne pasirodymo magiją danguje.
Klaidos kurias pastebi meistrai beveik niekada nepasiekia žiūrovų sąmonės. Vėluojantis užtaisas ar drėgmės paveikta spalva, kuri vietoj mėlynos tapo violetine, yra matomi tik profesionalui. Sprogimas įvykęs žemesniame aukštyje nei planuota ar ne visai tobula kibirkščių sfera pirotechnikui yra kataloguojami kaip brokas. Šis perfekcionizmas tuo pačiu yra ir dovana, ir prakeiksmas. Jis verčia nuolat tobulėti, tačiau neleidžia mėgautis darbu taip, kaip tai daro publika. Meistras visada mato spragą tarp idealaus plano ir realaus vykdymo.
Momentas kai paskutinis šūvis nusileidžia ir viskas nutyla sukelia palengvėjimą, tačiau jam nebėra laiko. Pasibaigus šventei pirotechnikui dar liko valanda fizinio darbo tamsoje. Žiūrovai eina namo dalindamiesi nuotraukomis bei šypsenomis, o meistras su padėjėjais baigė darbą ir pakuoja įrangą.
Grįžęs namo pirotechnikas dažnai negali užmigti dėl vis dar veikiančio adrenalino. Jis mintyse analizuoja kiekvieną momentą bei bando suprasti kodėl vienas ar kitas šūvis nebuvo tobulas. Jis prisimena žiūrovų plojimus bei klausia savęs ar jie tikrai buvo sužavėti. Šis analizės procesas žiūrovams lieka nematomas. Jie išsineša prisiminimus apie emocijas bei spalvas, o meistras lieka su techniniais duomenimis bei planais kitam pasirodymui. Pirotechnikai mėgsta savo darbą ne dėl to ką jaučia per šou, o dėl to ką jaučia planuodami kitą pasirodymą, kuris jų akyse bus idealus, nors jie žino, kad tokio pasiekti nepaprastai sunku.