Po šuolio į upę paralyžiuotas Gintautas sako: „Reikia rasti valios gyventi“

dailininkas su draugeNegalvoti, kad sunku, vyti šalin blogas mintis, kasdien stengtis mankštinti ir stiprinti kūną ir ieškoti peno sielai, mėgstamo užsiėmimo, – tokia gyvenimo nuostata dalijasi prieš 13 metų visiškai neįgaliu tapęs šilutiškis Gintautas BRAŽAS.

Dvasios stiprybės iš šio 37-erių metų vyro galėtų pasimokyti begalė sveikųjų: iš prigimties dešiniarankis jis dabar valdo tik vieną – kairiąją ranką, bet savarankiškai išmoko piešti ir jau surengė pirmąją savo darbų parodą; dar prieš kelerius metus manęs, kad jau, jo paties žodžiais tariant, esąs beviltiškas ir nuo šiol jau niekam, išskyrus savo mamą, nebebus reikalingas, rado gyvenimo draugę.

„Jos abi – mama ir Kornelija – dvi mano rankos“, – sako Gintautas, „Šilutės naujienų“ „Sveikatos šaltinį“ įsileidęs į savo namus, ir į širdį.

Pirmieji metai buvo sunkiausi

Karštas 1999-ųjų vidurvasaris buvo tas laikas, visam likusiam gyvenimui pasukęs Gintauto likimą priešinga, nei jis planavo, kryptimi.

Keli draugai nutarė išsimaudyti Šyšoje ir dviračiais pasuko paupin. Vyras prisimena pirmasis tuomet šokęs į vandenį nuo liepto. Tas šuolis ir buvo paskutinis jo gyvenime – galva atsitrenkė į upės dugną ir lūžo stuburas.

Vėliau buvo ilgos savaitės ir mėnesiai ligoninėse. Gintautas prisimena bene mėnesį buvęs tarsi šoko būklėje – vis negalėjęs susivokti, kad realybė jau visai kitokia, nei buvo įpratęs iki tol.

Vėliau sužinojo, jog gydytojų prognozės iš karto buvo negailestingos: „Visam gyvenimui liks kaip daržovė“, – esą taip medikai pasakę jo mamai.

Viltis miršta paskutinė, ne taip greit ji apleido ir Gintautą. Vyras vis tikėjosi, jog staiga paaiškės, kad medikai klysta ir anksčiau ar vėliau jis vaikščios.

Bet bėgo laikas, o kūnas taip ir liko nejudantis, šiek tiek kilstelti tuomet galėjo tik pečius.

„Tie pirmieji metai buvo be galo sunkūs“, – neslepia vyras.

Tik praėjęs reabilitacijos kursą Gintautas suvokė, kad stebuklas jau nebeįvyks. Beliko džiaugtis tuo, kad jau galėjo judinti bent vieną ranką.

Susitaikymas atėjo pamažu

Ar sielon neįsigraužė depresija? Gintautas sako, jog buvo visko. Reabilitacijos centruose dirbantys psichologai irgi niekuo nepadėjo – šilutiškis, kaip pats sako, su jais tiesiog nesusibendravo. Gal dėl to, kad privalėjo dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose, o atvirauti girdint kitiems nebuvo lengva.

Bet pamažu siela rimo, atėjo, regis, neįmanomas dalykas – susitaikymas, suvokimas, jog kitaip vis tiek nebus. Tuomet jau pradėjo svarstyti, kokios veiklos galėtų imtis.

Rasti tą veiklą prieš daugiau nei 10-metį nebuvo lengva. Tuo metu dar tik retas kuris turėjo mobilųjį telefoną, nebuvo ir kompiuterio. O ir Gintauto galimybės judėti buvo visai ribotos: mama dirbo, tad jam tekdavo vienam kiauras dienas būti namie.
Prisimena, kaip bijodavo net per kambarius su vežimėliu leistis, kad kur nors nenugriūtų ir neliktų gulėti ant šaltų grindų iki vakaro.

Turi… dvi atsidavusias „rankas“

Jis vėl randa progą pasidžiaugti – laimingas, nes turi dvi jam atsidavusias „rankas“ – mamą ir Korneliją.

Draugė Gintauto gyvenime atsirado prieš 3 metus. Sako ilgai galvojęs, kad jau niekam gyvenime toks nebebūsiąs reikalingas. Bet ir vėl neprarado vilties – rašė pažinčių skelbimus į laikraščius. Vieną jų perskaitė Mažeikiuose gyvenusi mergina, taip pat turinti II grupės negalią.

Dabar jauna moteris padeda Gintauto mamai jį prižiūrėti, o jis abi jas vadina savo rankomis. „Be jų aš tik gulėčiau, negaliu apsakyti, kaip gera, kad turiu jas abi“, – sako vyras.

Atrasti spalvas padėjo internetas
dailininkas sportuoja
Gintautas sako dar mokykloje besimokydamas kartkartėmis šį bei tą papaišydavęs pieštuku sąsiuvinyje, bet ne daugiau.

Atgavus vieną ranką, pradėjo kirbėti mintis išsamiau pasidomėti spalvų derinimu, bandyti nulaikyti rankoje teptuką. Pabandė – ranka drebėjo, potėpių tikslumo nebuvo.

Įsigijęs kompiuterį šilutiškis įniko į internetą. Nuotraukų redagavimo programos galimybės irgi tenkino ne iki galo – norėjosi tapyti spalvomis, nors to niekada nebuvo daręs. Vėl padėjo internetas – jo platybėse aptiko filmukų, skirtų tokiems pat kaip jis pradedantiesiems dailininkams.

Pirmieji darbai buvo ant popieriaus lapo, mat šis ir pigesnis. Tik neseniai Gintautas ėmėsi drobės. Ši brangi – vienam vidutinio dydžio paveikslui tenka išleisti kokius 25 litus. Neįgaliajam tai – dideli pinigai. Bet viską atpirko pakvietimas surengti pirmąją parodą Šilutės neįgaliųjų draugijoje.

Motinos dienos proga šiemet neįgalieji jau gėrėjosi aštuoniais Gintauto paveikslais. Netrukus šią parodą planuojama pervežti į kitas rajono globos įstaigas.

Dar daugiau paveikslų Gintautas jau padovanojo giminėms ir draugams – tai vienintelė jo galimybė bent retkarčiais pradžiuginti artimus žmones.

Gamtą tyrinėja per langą ir kompiuteryje

Gamta – štai tas neišsemiamas Gintauto įkvėpimo šaltinis. Meilė gamtai liko dar nuo tų laikų, kai buvo sveikas ir labai mėgo žvejoti. Bėda tik, kad pamatyti tą gamtos įvairovę dabar tegali taip retai – arba per langą, arba jei kas nors išveža į lauką.

Dar viena galimybė gėrėtis gamta – vėl tas pats internetas. Pradžioje jos grožį vyras tik kopijavo, vėliau įsigudrino iš kelių patikusių vaizdų susidėlioti vieną. Dabar internete atradęs gražių vaizdų, Gintautas ilgai dėlioja mintyse kiekvieną potėpį.

Kartais tuos vaizdus atsispausdina ir tyrinėja; kaip krenta šešėliai, kaip perteikti bangelių raibuliavimą.

„Jei nebūtų interneto – užstrigčiau pusiaukely bebėgdamas“, – taip vyras apibūdina savo galimybes kurti.

Gintautas tikina vis dar besimokantis, vis dar pastebintis, kaip jam trūksta patirties, informacijos. 2-3 valandos per dieną – tik tiek jis gali piešti, priešais save pasistatęs mamos sumeistrautą rėmą molbertui. Dirbti ilgiau nebeleidžia sveikata – nuo vienodo sėdėjimo pradeda gelti nugarą, stingsta kojos.

Reikia valios gyventi

„Niekada nenuleisti rankų, bandyti, bandyti ir bandyti“, – tokį raginimą Gintautas nori perduoti kiekvienam žmogui, kurį likimas vakar, prieš mėnesį ar prieš metus prikaustė prie neįgaliojo vežimėlio.

Jis neneigia girdintis, jog kai kurie tokios nelaimės ištikti žmonės svarsto galimybę pasitraukti iš gyvenimo. Jis mano, jog tai padaryti suspėsi visada, tam daug valios nereikia. Valios reikia gyventi. Dar – tikėjimo. Ir suvokimo, kad jei pabandysi, blogiau nei yra vis tiek nebus, gali būti tik geriau.

Dar vienas Gintauto patarimas – būtinai mankštintis. Jis tai daro kasdien ir tol, kol pavargsta. Kūną, anot jo, būtina tvirtinti kiek įmanoma.

Būtina išnaudoti ir reabilitacijos galimybes, ypač – kuo greičiau po nelaimės. Net 10 veltui prabėgusių dienų, anot jo, jau blogai. „Namuose to tikrai nepadarysi, reikia režimo, net truputėlio prievartos. Ir, žinoma, artimų žmonių“, – sako vyras.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.