Poetas Paulius Širvys ir Šilutė

„Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas, muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų... Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajusti, išgyventi. Poeto kūryba – daugiau ar mažiau – jo paties autobiografija,“– sakė Paulius Širvys. Tai ne šiaip sau rašytojiškas kalbėjimas. Galvodamas apie poeto gyvenimą, suvoki: tai testamentiniai žodžiai. Atraminiai. Kad jų vedami, galėtume pamatyti ne tik Pauliaus Širvio kūrybą, bet ir tikrąjį jo gyvenimą, kurį savaip interpretavo poeto gyvento laiko žmonės. Išgirdęs tas legendas apie save, sako, Širvys tik pasijuokdavęs.

Iš tiesų, ką mes žinome apie Paulių Širvį? Poetui mirus, paaiškėjo, kad iki tol nežinojom jo tikrųjų gimimo metų, vardo, pirmųjų publikacijų, netgi… mirties dienos. Nepaliko ir tvarkingo archyvo, rankraščių, užrašų knygučių, juodraščių. Visa „išsklaidyta, išdalyta, išblukę, sulieta, sudeginta, sudraskyta, išmesta, pažįstamų išnešiota“, – atsidūsta Marcelijus Martinaitis, be galo jautriai prisilietęs prie poeto kūrybos ir gyvenimo. Išskirtinėje, širviškoj lyrikoje  Martinaitis išskaitė savitą aukštaičių dainių tradiciją – neišreikštą širdies neramumą, „padūmavusį, parūkavusį“ graudulį, sielos atlapumą. Skaitai ir pritari  M. Martinaičio mintims, kad „beržų lopšinė“ yra tų liaudies dainose ištirpusių Aukštaitijos poetų balsas, pasigirdęs iš tolo, iš gilumos, kad tie žodžiai seniai buvo ant visų lūpų, visų gerklėj ir tik juos reikėjo kam nors vienam ištarti, priminti jų autorystę“. O jei dar pridurtume, kad Paulius Širvys praėjo ilgą karo kelią, kad buvo nelaisvėje, kad buvo ypatingai sumanus ir drąsus žvalgas, kuris niekada nebūtų palikęs priešo teritorijoje gyvo, sužeisto, net žuvusio draugo, turėtume beveik chrestomatinį jo paveikslą.

Šį rugsėjį Pauliui Širviui sukako 100 metų.

Praėjus savaitei po jubiliejinio gimtadienio, Šilutės TAU literatai susėdo po beržais ant laiptų Šeimos skvero pakraštyje. Netikėtai prie jų prisijungė Šilutės bardas Adas Nausėda, ištrūko iš repeticijų Regina Jokūbaitytė su ansamblietėmis. Žaidimų aikštelėje krykštavo neskubėdami namo mokinukai. Visa liejo saulė, be garso vėjas vos vos sūpavo svyruolių beržų šakas. „Aš – beržas. / Lietuviškas beržas / Su plieno dalgiu / Ant peties. „Tas dalgis – man pati ryškiausia skausmo metafora, mintijo Zina. Ir begalinė vienatvė (kitame eilėraštyje pasakyta paprastais, bet geliančiais žodžiais: „Aš – / Toks vienas, / Velnioniškai / vienas…“), tiesiog rėžia iki pačios sielos gilumos ir atveria poeto asmeninę patirtį: „Ateik – / Apkabinsiu, / Į širdį priimsiu, / Papuošiu / Žvaigždėtais / Nakties auskarais“. Eilėraštyje (vėliau primins Zina, Širvys jį  parašė per vieną naktį) ne vienas epizodas, primenantis  karo ir  jo paliestos būties dramą: „Negaila / Man aukso, / Negaila sidabro, / Tik tų / Praūžtųjų dienų…“ O ne, ne apie degtinės tulžį čia kalbama – apie laiką, kai poetas visais įmanomais būdais siekė mokslo, troško eiti kūrybos keliu, bet gyvenimas nesuteikė tam galimybių, lengvesnio kelio… sotesnio kąsnio. Ne dėl to kąsnio skaudu poetui, gyvenimas jam dovanojo ką kita – pagarbią laisvos savo asmenybės savivoką, tikrą draugystę, išskirtinį poetinį žodį, dažno įvardijamą kaip romansinę lyriką, nustebinantį „žodžiu – bomba“, kai taria priešo vardą. Taigi „Ne viskas / Išgerta. / Ne viskas / pragerta. / Aš didelius / Lobius valdau. // Turiu / Savo džiaugsmą, / Turiu / Savo skausmą, / Ateik, – / Dovanosiu ir tau“. Ir dovanojo čia po svyruokliais beržais tą dieną susirinkusieji vienas kitam kas Širvio eilėraštį, dainą, dalinosi prisiminimais. Ir šviesi saulėta diena akimirkomis virsdavo žalsva paryčių tyla, kai eilėraščio žmogus, o iš tiesų regimas pats poetas, grįždavo lydimas beržų šešėlių į tuščius nelaukiančius namus; atrodė nubirdavo beržų auksu ir variu takas, kai ilgesys užgniauždavo giesmės balsą, nesulaukus laiškų; vidur dienos sumirgėdavo pro beržų šakas žvaigždelė, kurią paskutinę matė gęstančios kario akys… Eilėraščiai ir tie „Beržai baltieji – / Broliai, / Išėję pakele…“ jungia mūsų miestą su poetu. Jie dar mena karo valandas, apie kurias Širvys rašys: „Aš nemačiau nė vieno neišgeriančio iš tų, kurie ten, ant Šilutės plento, atlaikė Karaliaučiaus jūrų mokyklos, garsiosios Geringo tankų divizijos, permestos ant mūsų nuo Varšuvos fronto, ir kitų rinktinių dalinių šturmą (…) Man ir dabar sapnuojas artėjančios geležinės šalmuotos bangos ir iš po jų pamišėliškai blizgančios akys. Mirties akys“.

Pagal E. Šimkūnaitės beržo kilmės legendą beržas yra lietuviško liūdesio, sielvarto, ilgesio medis, į kurį pavirto jaunikaitis, kai raganyčios apgaule iš jo pasisavino Saulės dovanotas laimės sėklas. Tas sėklas per didelius vargus vaikinas jau buvo atnešęs iki savo suvargusio kaimo ribos. Neįvykdęs duoto pažado, iš sielvarto jis pavirto medeliu ir liko rymoti berželiu svyrūnėliu galulaukėje ant kaimo riboženklio. „Ir ošia beržas ošia / Praplėšta krūtine, / Ir sunkiasi pro tošį / Jo skausmas į mane“. Tik kartą šurmulingame studentų būryje atsidūriau šalia Širvio. Iš kažkokios tolumos – neišsipildžiusių svajonių, sužeistos širdies, nutolusių vilčių tolybės jis žvelgė į mūsų jaunystę kažkokiomis vidinėmis akimis. Paskui padėjo ranką man ant peties ir dusliai pasakė: „Sese, tu mano sese…“ Pakartojo dar kartą ir daugiau nieko. Iki šiol nešuosi širdyje tą atodūsį, tokį skaudų, tokį nenuslopinamą. Taip kartais vėjyj ošia beržai, žalsvai sušvyti nemigos paryčiai vasarą, taip tyliai pasisako mintyse: „Ir turiu / Aš dar savo žuvėdrą, / Nors gal niekad  / Aš jos nesugausiu…“ Tikriausiai ji iš gimtųjų Sartų? O gal nuo marių, o gal atklydusi virš Šilutės beržų, kurių paunksmėje dabar skamba poetui skirtos dainos apie Šilutę, kur krykštaudami saulėje žaidžia neskubą į namus pradinukai. Ar jaučia tai ten, Antakalnyj, po gerokai jau paaugusiu berželiu menininkų kalnelio pusiaukelėje, amžinai sustojęs poetas, toks artimas mums, šilutiškiams.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.