Praskleidę šimtmečių skraistę, keliavome H.Šojaus pėdomis

 SOJAUS ZEMES„Nuo seno mano gyvenimo užduotis buvo, nežiūrint mano turto, tarnauti bendram provincijos, apskrities ir ypač kartu su manimi gyvenančių žmonių labui“. Tai Šilokarčemos dvaro savininko, Šilutės miesto kūrėjo Hugo Šojaus žodžiai, apibūdinantys visą jo ilgo ir nepaprasto gyvenimo prasmę.

Balandžio 1-ąją minėjome šio Šilutės mecenato 170-mečio jubiliejų. Visų, kas įvairiuose renginiuose pagerbė šios išskirtinės asmenybės atminimą, širdys prisipildė pagarbos ir pasididžiavimo jausmų, kad būtent mūsų mieste gyveno ir dirbo, kūrė ir savo veiklos vaisius visuomenei dalijo H.Šojus.

Ir praėjus aštuoniems dešimtmečiams po jo mirties, išlikusiuose jo archyvuose vis atrandama netikėtų vertybių, unikalių dokumentų, užfiksuotų faktų, reikšmingų visai Lietuvos, o ypač – mūsų krašto kultūrai.

Įvairiapusis eruditas ir intelektualas

Pabandykime apžvelgti platų H.Šojaus gebėjimų, pareigų, pomėgių spektrą.

Berlyno žemės ūkio institute baigęs mokslus ir praktikavęsis įvairiuose Klaipėdos ir Šilutės apskrities dvaruose, H.Šojus atsiskleidė kaip sumanus dvarininkas, ūkio tvarkytojas, ekonomistas, vadybininkas, verslininkas, sugebėjęs sukurti klestintį Šilokarčemos dvarą. Pastarasis dvaras buvo puikiai tvarkomas ir prižiūrimas. Naujasis šeimininkas 750 hektarų žemės plote vertėsi daržininkyste, augino arklius.

Kadangi H.Šojus vykdė labai plačią veiklą, pajamų turėjo ne tik iš dvaro. Jis buvo „Durpių kraiko“ (dabartinės Traksėdžių durpių įmonės), stebėtojų tarybos narys, gaisrinės, geležinkelio bendrasavininkis.

Jis – politikas, aktyviai dirbęs Šilutės apskrities valdyboje, Klaipėdos krašto direktorijoje, ėjęs Šilutės apskrities viršininko pareigas. Jis buvo Žemės ūkio rūmų steigėjas ir prezidentas, 4 metus vadovavo Rytų Prūsijos žemės ūkio draudimo ir kredito įstaigai Karaliaučiuje, dirbo su įtakingiausiais Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių vokiečių ūkio, politikos ir visuomenės veikėjais.

1890 m. rugpjūtį H.Šojus surengė Vokietijos kaizerio Wilhelmo II sutikimą Tauralaukyje. Savo Šilokarčemos dvare ne kartą priėmė Vokietijos kronprincą Joachimą su šeima, su juo šiltai susibičiuliavo.

Jis – įvairiapusis mokslininkas, Karaliaučiaus universiteto filosofijos garbės daktaras ir laisvųjų menų magistras, bendradarbiavęs su garsiausiais savo laikmečio intelektualais ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, savo dvare susitikdavęs su įvairių sričių profesoriais, Lietuvos prezidentais.

Jis – kraštotyrininkas, muziejininkas, etnografas, tautosakos rinkėjas, siekęs užfiksuoti nykstančią lietuvininkų kultūrą, išleidęs savo užrašytų lietuviškų pasakų vieną dalį. Antrosios dalies rankraščius istorikas Darius Barasa neseniai aptiko turtinguose H.Šojaus archyvuose. Jo sukauptos lietuvininkų buities reikmenų, drabužių, baldų, darbo įrankių kolekcijos – itin vertingos.

Jis – istorijos tyrinėtojas, archeologas, kasinėjęs mūsų krašto senąsias gyvenvietes, profesionaliai kaupęs eksponatų kolekciją, rinkęs senovinius eksponatus ir kitose šalyse.

Jis – netgi architektas, atnaujinęs Šilokarčemos dvarą, nubraižęs ne tik tikslius savo valdų ir pastatų planus, suprojektavęs dvaro parko skverus, klombas, tvenkinius. 1889 m. iš dvarininkų Radkių įsigijęs apleistą Šilokarčemos dvarą su žemėmis Hugo Šojus pirmiausia apjuosė Šyšos upę pylimu, tokiu būdu apsaugodamas Šilokarčemos kaimą nuo potvynių. Pagal jo projektą pastatyta ir įrengta etnografinė lietuvininko valstiečio sodyba Tilžėje.

Jis – menų žinovas, dvare sukaupęs paveikslų kolekciją, pats turėjęs dailininko talentą – 1873 m. Vienoje vykusioje pasaulinėje žemės dirbimo padargų parodoje buvo eksponuotas H.Šojaus piešinys, atspindintis žemdirbystę Klaipėdos krašte.

Jis – ir botanikas, šalia Šilokarčemos dvaro sukūręs puikų parką, kuriame pats prisodino retų medžių. Palei Šyšą iki pat Verdainės užauginęs jaukią alėją, čia įrengęs promenadą ir padovanojęs Šilutės miestui. Sukaupęs turtingą, profesionaliai moksliškai sutvarkytą šio krašto augalų herbariumą.

Jis – aistringas keliautojas, aplankęs daugelį pasaulio šalių, domėjęsis jų kultūra ir istorija.

Jis – kruopštus archyvaras, profesionaliai sukaupęs ir sutvarkęs apie 4 tūkstančius įvairių sričių archyvinių bylų, dabar saugomų Lietuvos mokslų akademijos ir kituose archyvuose, Šilutės muziejuje.

Jis – mylintis, pasiaukojantis tėvas. Jaunas vyras, likęs našlys su naujagime dukrele ant rankų ir dviem mažamečiais sūnumis, pats vienas juos augino, lavino, užkrėtė žingeidumu, plačia pasaulėjauta.

Ir – mums svarbiausia – jis itin savo kraštą ir Šilutę mylintis pilietis, negailėdamas nei savo lėšų, nei turtų, nei laiko jos plėtrai ir garsinimui.

H.Šojus prieš gerą šimtmetį dovanojo Šilutei savo žemes, skatino čia kurti svarbias įstaigas, padėjo savo sodybas kurti paprastiems žmonėms. Ir dabar mes naudojamės jo dovanomis, o šio jubiliejaus proga gavome dar daugiau dvasinių dovanų.

Kultūros dialogai su istorikais, kino kūrėjais

Jubiliejaus išvakarėse, antradienį, būrelis šilutiškių praėjo tais takais, kurie vedė prie tų įstaigų, kurios įsikūrė ant H.Šojaus dovanotų žemių. Šiemet šilutiškius ir miesto svečius turėtų nudžiuginti šio naujo kultūrinio maršruto ženklai – galbūt šviečiančios „pėdos“, nurodančios H.Šojaus mecenatystės objektus.

Vakare F.Bajoraičio bibliotekoje surengtų kultūros dialogų metu vos tilpo šilutiškiai, norintys dar kartą išgirsti apie H.Šojaus gyvenimą, jo nuopelnus, archyvuose istorikų aptiktus nežinomus jo darbus.

Publika, godžiai klausanti istorinių įdomybių apie H.Šojų, bandanti pritarti lietuvininkų ir žemaičių dainas dainuojantiems etnografinio ansamblio „Auksodis“ dainininkams, buvo nepasotinama – visai nenorėjo skirstytis iš šio turiningo vakaro.

Tačiau dvare jau laukė garsus kino režisierius Algimantas Puipa ir jo pasakojimai apie filmo „Elzė iš Gilijos“ kūrimą. Režisierius džiaugėsi, kad šiame krašte kurtą jo filmą žiūrovai pamatys būtent H.Šojaus dvare, šio garbaus šviesuolio jubiliejaus proga.

Pagarbos ženklai dvare ir prie kapo

Trečiadienio rytą, jau nuo 10 valandos, dvare karaliavo mažieji „Gintarėlio“ ugdytiniai, čia vyko jiems skirtas „Mažųjų rytas“. Muziejininkės rodė vaikams ano meto dvaro gyventojų drabužius, o vaišindamos vofeliais mokė gražaus elgesio prie stalo.

Vidurdienį pagarbos ženklai H.Šojui atiduoti prie jo kapo, jo vardu pavadintoje gatvėje. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis savo kalboje pabrėžė, jog nemažai šiandienos lietuvių didžiuojasi ūgiu, jėga, turtais, o garbusis mūsų kraštietis buvo didis savo iškiliais darbais.

H.Šojaus kapą prižiūrinčios Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė sakė, jog bent jau ant kapo klodami gėles šiandien galime atsidėkoti H.Šojui už tai, kad jis kadaise Šilutei dovanojo savo žemes. Garbiajam šilutiškiui savo giesmes ir dainas skyrė „Heide“ choras.

Vėliau dvaro reprezentacinėje salėje atidaryta jaunųjų Šilutės menininkų darbų paroda „Dvaro istorijos“, o geriausių darbų autoriai apdovanoti.

Įteikė kilniadvasiškų darbų liudijimus

Prasmingų dovanų valanda H.Šojaus gimtadienio dieną jo dvare vyko popietę – čia surengtas Šilutės vaikų meno mokyklos mokinių koncertas, kurio metu išdalinti kilniadvasiškų darbų liudijimai.

Kokia ypatinga diena šilutiškiams yra balandžio 1-oji, priminė muziejininkė Indrė Skablauskaitė. Pasak jos, būtent tądien gimusio įžymiojo mūsų miesto piliečio H.Šojaus dėka Šilutėje prasidėjo mecenavimo tradicijos. O labiausiai jam padėkoti turėtume pasakyti už žemes, kuriomis šiandien vaikštome, ant kurių stovi pačios svarbiausios mūsų miesto įstaigos.

Norint įprasminti tuos kilniadvasiškus darbus ir surengta tokių darbų liudijimų įteikimo ceremonija dabartiniams šių žemių, t.y., jose stovinčių įstaigų šeimininkams.

„Kilniadvasiškai dovanoja žemę, kuri ir toliau leis tęsti prasmingą tradiciją“, – tokie žodžiai įrašyti liudijimuose, kuriuos vienas po kito atsiėmė Šilutės ligoninės, mažųjų laivų uosto, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, pašto, Šilutės pradinės mokyklos ir Pirmosios gimnazijos (tuomet vadintos Herderio vardu) atstovai, išlikusį Šilutės siaurojo geležinkelio stoties pastatą, esantį prie Šilutės seniūnijos, dabar valdanti šilutiškių Jankauskų šeima.

Pagerbdami H.Šojų mes ir patys gauname prasmingų dovanų. Viena jų – tądien Šilutės meno mokyklos jaunųjų stygininkų ir šokėjų surengtas koncertas.

Pavakare evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko mecenato atminimui skirtos pamaldos, kurių metu kunigas R.Šemeklis kalbėjo ir apie H.Šojaus prašymą palaidoti jį šalia bažnyčios. Jau buvusi ir tam parinkta vieta, bet vėliau jis palaidotas kitoje vietoje – dvaro kapinaitėse. O ant kapo, jo paties pageidavimu ir artimųjų sprendimu, atgulė paprastas lauko akmuo.

Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų“ Facebook albumuose:

Kilniadvasiškų darbų liudijimų įteikimas

H.Šojaus atminimo pagerbimas prie kapo

Edukacinė pamokėlė vaikams „Dvaro etiketas“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.