Nors tokį potvynį prognozavo VDU profesorius hidrologas Steponas Kolupaila, jam nebuvo pasiruošta. Potvynis prasidėjo balandžio 13 d. vakarą, ledams pajudėjus, vanduo ėmė kilti. Labiausiai jis kilo balandžio 14-osios naktį. Potvynio metu buvo Kaune užlieta apie 30 gatvių, 204 namai, nukentėjo 700 šeimų, 3 326 gyventojai.
Balandžio 15 d. Kaune vanduo pakilo net 6,78 metro. Didžiausios ledo sangrūdos, kurios tais metais nulėmė aukštą vandens lygį, susidarė ties Pyplių gyvenviete. Potvynis truko kelias dienas, balandžio 17 d. spauda informavo, kad pavojus jau praėjo. Tačiau vandeniui nuslūgus kilo antras potvynis, tik kur kas mažesnis.
Balandžio 21 d. iš krantų išsiliejusios Neris ir Vilnelė užtvindė žemesnes Vilniaus gatves. Balandžio 26 d. užfiksuotas maksimalus Neries debitas Vilniuje buvo 1690 kub. m/s, kai šiais laikais per įprastą potvynį būna 5–6 kartus mažesnis. Neįtikėtinai pakilęs vanduo apsėmė Katedros aikštę, kelias gatves, Antakalnio bei Žvėryno rajonus.
Kodėl šis potvynis buvo toks išskirtinis? 1930 m. rudenį Neries baseine iškrito kritulių 13 proc. daugiau už normą, dėl ko vandens lygis prieš užšąlant buvo 114 cm aukštesnis už daugiametį. Žiemos pradžioje žemė įšalo labai šlapia, o 1930–1931 m. žiema buvo gili ir ilga. Sniegas pradėjo tirpti tik balandžio viduryje ir orui sušilus iki +19 °C visas spartaus tirpsmo vanduo žemės paviršiumi (dėl įšalo) greitai sutekėjo į upę.
LHMT inf.