1864 – 1901 metai – tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo identitetą. Šios kovos simbolis – knygnešys. Tai žmonės, atlaikę carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena.
Knygnešio dienos minėjimas Švėkšnoje yra suradęs savo unikalią nišą ir jau šešiolikti metai atliepia nemenkstantį poreikį bei susidomėjimą. Švėkšniškiai kasmet minėdami Knygnešio dieną, savo kasdieninėse mintyse ir jausmuose randa vietos istorinei ir gyvajai tautos praeičiai. Lietuvoje, kurios valstybingumo šimtmetį jau atšventėme, esame laisvi mąstyti, skaityti ir dalintis mintimis lietuviškai – savo gimtąja kalba. Knygnešio dieną tradiciškai kalbame apie knygas, apie jas rašančius žmones, kurie gebėjo ir geba išsaugoti bei dalintis lietuvišku žodžiu.
Praėjusieji metai buvo paskelbti Ievos Simonaitytės metais. I.Simonaitytė – paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvininkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą.
Nors Švėkšna buvo Didžiojoje Lietuvoje, bet paribys su Mažaja Lietuva turėjo sąsajų ir vienaip ar kitaip darė įtaką. Pradedant knygnešių keliais, baigiant gyventojų buitimi. Ar I.Simonaitytė lankėsi Švėkšnoje, ar jai buvo žinomi grafai Pliateriai, ar ji bendravo su Švėkšnos šviesuoliais, nepavyko rasti informacijos. Bet vyresnioji karta užaugo su jos knygomis, todėl rašytoja kiekvienam savaip sava.
Švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ kvietimu, į susitikimą atvyko Priekulės I.Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovė Laima Lemežienė. Kartu su viešnia ir paklaidžiojom po svarbiausius Evės Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos kelius, paklausėme ištraukų iš jos kūrinių.
I.Simonaitytė buvo pavainikė, labai neturtingos mergos vaikas, nuo vaikystės luoša, sirgusi kaulų tuberkulioze. Visą gyvenimą tai buvo jos didžiulė našta. Sulaukusi 50-ies, be globos ji negalėjo apsieiti, bet visada gyveno pakelta galva, tiesia nugara.
Talentas, vaizduotė ir gebėjimas rašyti buvo jos sąjungininkai. Prie I.Simonaitytės tądien stengėmės iš naujo priartėti, o tai nėra paprasta, ji labai sudėtinga asmenybė, nuėjusi erškėčiuotą gyvenimo kelią.
Antroji renginio dalis buvo skirta muzikai. Iš kaimyninio Klaipėdos rajono, Veiviržėnų, atvykęs mišrus vokalinis ansamblis „Viržis“ (vadovai Žibutė Sukackienė ir Regimantas Šilinskas) klausytojams dovanojo aukščiausio lygio meninę kompoziciją, glaudžiai susietą su lietuviškumu, tėvyne, knygnešyste. Posmai, dainos, sutartinės užbūrė skambėjimu ir jautrumu klausytojų širdis, ilgai netylantys plojimai bylojo, kad tai buvo lyg gaivus pavasario gurkšnis klausytojų sieloms.
Aš, draugijos „Tėviškė“ pirmininkė neabejoju, kad turint noro, bendromis visų jėgomis galima nemažai nuveikti ir dar daugiau suorganizuoti panašių kultūrinių renginių. Šįkart draugijos iniciatyvą finansiškai rėmė švėkšniškiai verslininkai: Tarybos narys Antanas Martinkus ir UAB „Pauja“ gėlių parduotuvės savininkė Jolanta Paldauskienė. Pasak I.Simonaitytės, juk „esam viena žemė, viena tauta, viena Lietuva“.
Pasidėkavojimu prie arbatos pavadinta renginio dalis, nors ir nebuvo oficialiai įtraukta į programą, bet taip pat buvo svarbi, nes nuoširdus bendravimas prie arbatos puodelio leidžia pasidžiaugti, kad viskas taip gražiai pavyko, nes renginiui bendrai susitelkta.
