Kad gamta sugeba išsilaižyti žaizdas, kad ji pati anksčiau ar vėliau atkuria žmogaus nusiaubtus plotus, žino kiekvienas vaikas. Vis dėlto savaiminis atsikūrimas trunka daug ilgiau ir neretai neturi tokios vertės žmogui, kokia būtų, jei pastarasis prie to atsikūrimo būtų pats prisidėjęs.
Tokia įžanga tinka ir kalbant apie privačius miškus, kurie (kad ir kaip keistai atrodytų) yra visos visuomenės turtas. Vadinasi, visuomenė irgi suinteresuota, kad žaliasis mūsų žemės rūbas būtų tvarkomas atsakingai ir tausojamai. Taip sako Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas Artūras Znutas.
Miškai – ypatingi objektai
Šilutės rajone yra 10 760 ha privačių miškų, kuriuos valdo 3554 jų savininkai. Vidutinis miško valdos dydis mūsų rajone yra 3,03 ha. Visi savininkai kasmet atkuria apie 60-80 ha kirtaviečių.
Tokius skaičius pateikęs A.Znutas sako, jog atkurti kirtavietes privalu per 3 metus. Jei savininkas per tiek laiko šios prievolės nevykdo, Valstybinės miškų tarnybos specialistai jam skiria baudą, kuri piliečiams už kiekvieną hektarą yra 1000 litų, pareigūnams – 1500 litų.
Bet net ir sumokėjęs baudą miško savininkas nėra išlaisvintas nuo prievolės mišką atsodinti – tą jam vis tiek būtina padaryti, antraip vėliau baudos didėja.
„Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir kaip tik ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė gamtai, aplinkai ir viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Visi miško savininkai privalo nepamiršti, kad jų miškas kartu yra visos visuomenės turtas, todėl jį tvarkyti reikia atsakingai“, – sako A.Znutas.
Savaime atsikūręs miškas – prastesnis
„Yra daug atsakingų žmonių, kurie suvokia miško atkūrimo svarbą visai planetai ir kiekvienam iš mūsų. Bet yra ir tokių, kurie dėl teisės aktų neišmanymo baiminasi imtis savo miške bet kokios veiklos“, – pastebi A.Znutas.
Pastaroji tendencija ypač pastebima pastaruoju metu, kai Aplinkos ministerija 10 kartų padidino gamtai padarytos žalos skaičiavimą. Nukirtus medį, kuriam kirsti reikėjo leidimo, bet jis nebuvo gautas, skaičiuojama gamtai padaryta žala, skiriama bauda ir dar gresia medienos (arba pajamų) konfiskavimas. Taigi susidaro labai solidi suma.
Tačiau miško nevalia palikti likimo valiai. Būtina jį šviesinti, valyti išvartas, iškirsti subrendusią medieną pagal miškotvarkos projektus ir atsodinti tinkamais sodinukais.
Tiesa, pašnekovas neneigia, kad miškas turi savybę atsikurti savaime ir neretai tokie savaime atsikūrę miškai net būna sveikesni už planingai sodintus. Tačiau savaiminio atsikūrimo procesas yra žymiai ilgesnis, be to, dažnai atauga prastesnės medžių rūšys, kurios ne visose vietovėse yra pageidaujamos.
Taip padaroma žala ir visuomenei, nes toks atsikūręs prastesnių medžių rūšių medynas turi menkesnę vertę žmogui.
Atkuriant svarbu viskas
Miško atkūrimas turi būti vykdomas pagal miško želdinimo ir žėlimo projektą, želdiniai, iki susiformuos jaunuolynas, turi būti prižiūrimi. Sodinti patartina iki gegužės vidurio, nes vėliau, kai dirva išdžiūva, sodinukai blogiau gyja. Būsimajam miškui reikėtų pasirinkti tik kokybiškus sodinukus, išaugintus medelynuose.
Detaliau privačių miškų atkūrimą, tvarkymą ir naudojimą reglamentuoja aplinkos ministro įsakymais tvirtinami poįstatyminiai aktai, miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. Pats svarbiausias dokumentas privatininkui, pasak A.Znuto, yra „Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai“.
A.Znutas akcentuoja, kad atkuriant miškus smulkmenų nėra, labai svarbu viskas: ir į kokią dirvą sodinsime ateities mišką, ir ką joje sodinsime, ir kaip tą būsimą mišką prižiūrėsime. Nes nuo to priklauso ateities miškų kokybė.
Apie tai, kodėl ji tokia svarbi, pašnekovas gali pasakoti ilgai. Juk miškas teikia ne tik materialinės naudos, bet ir poilsį, ir dvasinę palaimą. Jis kartu dar ir švelnina klimatą, grynina orą, gelbsti nuo erozijos, nuo nykumos, jis – biologinės įvairovės saugotojas bei planetos ekologinės būklės stabilizatorius. Ir apskritai, anot A.Znuto, miškas puošia žemę, tad žmogui ir žemei jis – daugiau nei tik mediena.
O kur dar kiekvieno doro žmogaus pareiga palikti žemę turtingesnę ir gražesnę, nei jis rado ateidamas?..
„Geriausia bus, jei nežinantys, ką su savo mišku daryti savininkai kreipsis į mūsų tarnybą, kuri įsikūrusi Šilutės seniūnijos pastato 203-204 kabinetuose. Mes informuosime apie toje miško valdoje taikomus apribojimus, esančių medynų rodiklius, leidžiamus kirtimus bei privalomus dokumentus norint tuos leidimus gauti“, – sako A.Znutas.