Sunkią psichikos negalią turintį artimąjį namuose slaugančių žmonių dalią supras tik tas, kam pačiam teko patirti panašų likimą: nemigo naktys ir dienos, nesibaigiantis vaistų girdymas ir sauskelnių keitimas, pagalbos ieškojimas, kai tenka prausti, maitinti žmogų, visiškai nesugebantį savimi pasirūpinti. Ir rūpestis, kas jį prižiūrės, kai teks važiuoti tvarkyti dokumentus, pirkti vaistų ir maisto.
Dar sunkiau, jei gyveni atokiai nuo gyvenvietės, jei šeimoje – tik dviese: toks neįgalus, neveiksnus jau suaugęs sūnus ir pusamžė, gyvenimo vargų nukamuota jo motina.
Pagryniuose, šalia Šilutės, gyvena vieniša moteris ir visiškai aplinkoje nesiorientuojantis sūnus. O jų gyvenimą lyg pro didinamąjį stiklą stebi ir akylos kaimynų akys. Kaip įsitikiname vėliau – ne visada geranoriškos, dažnai nuodėmės spalvas sutirštinančios, o rūpestį – sumenkinančios…
Dėl tos priežasties – ir vardų šiame straipsnyje nėra.
Tikrinti važiavome su atsakingais specialistais
Į tą laišką galėjome nekreipti dėmesio, nes jis – anonimiškas. Bet visgi nutarėme pasidomėti – o kas, jei jame išdėstyti faktai teisingi, jei visiškai neįgalus ir nekalbantis 20-metis tikrai yra „neprižiūrimas, paliekamas vienas namuose, užrakintame kambaryje, nevalgęs, negėręs ir baisioje smarvėje“. O jei išties vaikino „seniai neapžiūrėjo gydytojai, jo padėtimi nesidomi socialiniai darbuotojai, o vienintelis kartu gyvenantis žmogus – mama – prageria visus jam skiriamus pinigus?“ Kas, jei išties „vienintelė geranoriškų kaimynų viltis – viešumas“, po kurio – jie tikisi – „bus sureaguota rimčiau?..“
Bet viešumon nekeliame nė vieno fakto jo teisingumu neįsitikinę patys. Todėl šįkart į Pagrynius važiavome pasikvietę visą būrį atsakingų Savivaldybės socialinės paramos skyriaus bei Šilutės seniūnijos darbuotojų.
Durų niekas nedarė
Privažiavus atokiai laukuose stovintį namelį, kyla dvejopi jausmai: kiemas nušienautas, kur ne kur ir gėlytės pasodintos, viename namo gale nauji langai ir durys sudėti. Tačiau po langais – apstu ir piktžolių, tad vienareikšmiškai sunku pasakyti, tvarkingi ar nelabai žmonės čia gyvena.
Kito namo galo vaizdas – visai liūdnas: nei langų, nei, galima sakyti, durų. Jei neskaičiuotume tų, kurios perkrypusios ir skudurais užraišiotos, matyt, kad vėjas jų netrankytų.
Tad aišku viena – tai varguolių, neturinčių nei jėgų, nei pinigų rimtai tvarkytis, būstas.
Į tą būstą beldžiantis, niekas neįleidžia.
„Akivaizdu, kad arba vengia susitikimo su būriu tikrintojų, arba nieko nėra namuose. Bet kaip gali nebūti, jei namuose gyvena aukščiausią neįgalumo grupę turintis vaikinas?“ – nesupranta visas būrys socialinio darbo organizatorių ir dar kartą suka aplink namą. Bet rezultatas – toks pat.
Kaimynai padeda, kaip gali
Tuomet pasukame kaimynų namo, stovinčio už keliasdešimties metrų, link. „Jie turėtų žinoti realią padėtį“, – mano Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Audronė Barauskienė, jai pritaria šio skyriaus juristas Vaidas Kuzas ir specialistė Vida Rimkutė, Šilutės seniūnijos socialinė darbuotoja Oksana Kalitina.
Kieme pasitikusi moteris maloniai šypsosi ir pasakoja mūsų ieškomos savo kaimynės vargus.
Ta kaimynė turi du sūnus, vienas jų – nuo gimimo psichiškai neįgalus. Negalia labai sunki: nors vaikinas vaikšto, tačiau nekalba, nesiorientuoja aplinkoje, yra linkęs žaloti save. Žinia, tokio žmogaus priežiūra reikalauja išties daug jėgų – tiek fizinių, tiek dvasinių. Todėl moteris sako suprantanti savo kaimynę, kuri kartais, kuomet neviltis paima viršų, ir taurelę pakelia. Bet po kurio laiko vėl save suvaldo, meta pražūtingą pomėgį.
Tačiau, pasak mūsų pašnekovės, kaimynė niekada nepamiršta savo sūnaus, juo rūpinasi pagal išgales. O dėl tos savo silpnybės ir pati išgyvena. Ne kartą jau gydėsi ir dar gydysis, jei reikės.
Moteris pasakoja, jog neįgaliojo mama nuėjo ilgus kryžiaus kelius, kol išsireikalavo, kad jai leistų išsipirkti ir kitą, jau griūvantį namelio galą. Ji jau pradėjo jo remontą ir laukia nesulaukia tos dienos, kuomet įsirengs dar bent vieną kambarėlį. Iki šiol moteris su sūnumi gyvena tik viename kambaryje su virtuvėle.
Ji negali turėti skalbyklės, nes namuose nėra vandentiekio, tad kaimynė rodo krūvą skalbinių, kuriuos moteris tądien jai atnešė ir vėl paprašė išskalbti.
„Draugaujame, padedame viena kitai, kiek galime“, – kukliai sakė kalbinama moteris.
Neįgalusis – ne vienas, neužrakintas
Kalbantis aiškėja, kad neįgalaus jaunuolio mama yra išvažiavusi į Šilutę pasirūpinti vaistais, o sūnus jos laukia mūsų pašnekovės namuose.
„Gal galime jį pamatyti?“ – klausia atvykusieji, ir pagryniškė mielai kviečia vidun.
Vaikinas sėdi ant sofos svetainėje, užklotas pledu, ir rankomis atlieka jam vienam suprantamus judesius.
Kambaryje pakankamai tvarkinga, tad suvokiame, jog kaltinti vaikino motiną paliekant sūnų „užrakintą, baisiomis sąlygomis, nevalgiusį, negėrusį ir baisioje smarvėje“ – mažų mažiausiai būtų melas.
Vaikinas reaguoja į nepažįstamų žmonių būrį – tampa neramus, tad pokalbį tęsiame kieme.
Šeimininkė pasakoja, jog teismo sprendimu nustatyta, kad vaikinas neveiksnus, mama paskirta jo globėja. Mama ir neįgaliu broliu, pasak kaimynės, labai rūpinasi atskirai gyvenantis ir savo šeimą turintis vyresnysis sūnus.
Dar kartą primins galimą paramą
Susisiekusi su neįgaliojo broliu A.Barauskienė išsiaiškino, jog šeima nemažai žino apie paramą, kurią šiandien neįgaliųjų šeimoms gali suteikti valstybė ir savivaldybės.
Neįgalieji gali lankyti Dienos paslaugų centrą, kur jie atvežami centro autobusiuku. Pagalba šeimoms teikiama ir tiesiog jų namuose, kur pagal poreikį (kelis kartus per savaitę) atvyksta ir net iki 8 valandų ligonį prižiūri visa Socialinių paslaugų centro specialistų komanda – medikai ir socialiniai darbuotojai. Jie padeda žmogų maudyti, atlieka reikalingas medicinines procedūras, jį maitina. Šeimos nariai tuo metu turi galimybę ne tik pailsėti, bet ir gali susitvarkyti būtinus reikalus įstaigose, nuvažiuoti pas gydytojus ar apsipirkti.
Pasak A.Barauskienės, vienintelė priežastis, dėl ko neįgaliųjų artimieji neretai tokios paramos atsisako, yra ta, jog už paslaugas tenka atiduoti 20 proc. neįgalaus asmens pajamų.
Tiesa, šįkart priežastis vaikinui nelankyti valdiškų įstaigų gali būti ir ta, jog jis baiminasi svetimų žmonių. Todėl apie jo būklę jau tą pačią dieną buvo paklausti jį prižiūrintys psichikos sveikatos specialistai.
Be to, Savivaldybėje kasmet vykdoma būsto neįgaliesiems pritaikymo programa, kuri taip pat labai palengvina tokių žmonių ir jų artimųjų gyvenimus. Per daugybę metų, kai vykdoma tokia programa, neįgaliųjų namuose įrengta daug visokių keltuvų ir nuovažų, patobulinti vonios ir tualeto kambariai.
Tokių pritaikymų įrengimą finansuoja valstybė ir savivaldybė, ir tik jei remontų suma yra itin didelė, šiek tiek prisidėti tenka ir pačioms šeimoms.
Tiesa, šiuo atveju būsto pritaikymo programos nebūtų galima taikyti, nes vaikinas pats vaikšto.
Neįgalaus pagryniškio brolis pažadėjo su mama atvykti į Socialinės paramos skyrių ir pažadą įvykdė. Jiems dar kartą buvo primintos visos įmanomos paramos galimybės. Bet jei šeima jų atsisakys – jų valia, nes (čia jau – anonimo žiniai) šis atvejis tikrai ne tas, kuomet reikėtų skambinti pavojaus varpais.