Kas yra pulpotomija?
Pulpotomija – tai viena iš endodontinio gydymo krypčių, pradėta dažniau taikyti tik pastaraisiais metais. Iš pradžių ji naudota pieninių vaikų dantų gydymui, tačiau tobulėjant medžiagoms ir technologijoms metodas tapo aktualus ir gydant nuolatinius suaugusiųjų dantis.
Dantis sudarytas iš emalio, dentino ir pulpos. Pulpą galima skirstyti į vainikinę (esančią matomoje danties dalyje) ir šakninę (esančią šaknyje). Atliekant įprastą šaknų kanalų gydymą, pašalinama visa pulpa. Tuo tarpu pulpotomijos metu pašalinama tik vainikinė pulpos dalis – kartais visa, kartais tik dalis. Vėliau aplikuojama speciali medžiaga, ant jos dedama laikina plomba, o po kurio laiko, tai medžiagai sukietėjus ir nesant jokų simptomų, dantis restauruojamas nuolatine plomba.
Pulpotomija taikoma tik gyviems dantims – kai pulpa dar reaguoja, bet jau yra pažeista. Tai gali būti gilaus karieso atvejai ar dantys su simptominiu skausmu. Dažniausiai šis gydymas taikomas esant pulpitui. Tai – danties nervo uždegimas, pasireiškiantis plintančiu skausmu, kuris ypač suintensyvėja vakarais, atsigulus, ir kurio nenumalšina vaistai.
Kitas atvejis – pažengęs kariesas, kai valant pažeistus audinius atveriama kraujuojanti, bakterijų pažeista pulpa. Anksčiau tokiu atveju buvo atliekamas pilnas šaknų kanalų gydymas, tačiau dabar, naudojant mikroskopą ir pažangias medžiagas, galime pašalinti tik infekuotą pulpos dalį, šakninę pulpą palikdami gyvybingą.
Pulpos padengimas, atvėrus dantį gręžiant kariesą, buvo taikomas ir anksčiau, tačiau esminis laimėjimas šiandien – galimybė diferencijuoti sveiką ir pažeistą pulpą. Anksčiau, atvėrę pulpos ragelį, galėdavome tik uždėti medikamentus, kad numalšintume skausmą ir atitolintume šaknų kanalų gydymą. Tačiau negalėjome būti tikri, ar giliau neliko bakterijų, kurios laikui bėgant dažnai sukeldavo pulpos audinių nekrozę. Pacientai dažniausiai nejusdavo jokių simptomų, dantis tapdavo negyvas, o uždegimas išryškėdavo tik vėliau – jau po danties šaknimis.
Kada gali būti išsaugota?
Be anksčiau įvardintų pulpito požymių, pacientai dažnai skundžiasi jautrumu po plombavimo, diskomfortu valgant šaltą ar karštą maistą, savaiminiais pasikartojančiais skausmais. Tokiais atvejais pulpotomija gali būti puikus tarpinis sprendimas, išsaugantis danties gyvybingumą. Galutinį sprendimą priima odontologas pagal kraujavimo pobūdį, audinių išvaizdą, simptomų trukmę. Pasitaiko, kad nervo uždegimas būna toks stiprus, kad tenka atlikti pilną šaknų kanalų gydymą. Tai nereiškia, kad dėl to anksčiau prarasite dantį.
Gyva pulpa – tai išsaugota kraujotaka, o kartu ir natūrali organizmo apsauga. Išsaugojus ją, dantis ilgiau išlieka tvirtas, mažiau linkęs į lūžius, geriau reaguoja į galimus pažeidimus ar infekcijas. Bet jei pulpotomija nepavyktų, visada galima pereiti prie pilno šaknų kanalų gydymo. Sėkmingai atlikta pulpotomija, kokybiška restauracija ir gera burnos higiena gali atitolinti daugelį danties problemų ir padėti išlaikyti dantį gyvybingą net dešimtmečius.
Vienas svarbiausių kriterijų atliekant pulpotomiją – tinkamas nuskausminimas. Jis skiriasi nuo to, kuris taikomas šaknų kanalų gydymo metu. Jei danties nuskausminti nepavyksta, tai rodo, kad uždegimas pernelyg išplitęs ir pereinama prie pilno kanalų gydymo.
Po pulpotomijos pacientas stebimas rentgenologiškai 4 metus. Jei per tą laiką nefiksuojami pakitimai, pacientas neturi nusiskundimų, galima manyti, kad prognozė ilgalaikė. Kad toks rezultatas būtų pasiektas, svarbi tinkama restauracija ir paciento burnos higienos įgūdžiai.
BNS inf.