Garso kolonėlės – toks buvo vienas pirmųjų Šilutės rajono vyriausiojo architekto Edmundo BENEČIO prašymų savivaldybės darbuotojams.
Muzika jam ne tik netrukdo dirbti, atvirkščiai – įkvepia. Jis kabinete niūniuoja amerikiečių dainininko, kompozitoriaus Tom Waits dainas ir šypsodamasis sako, jog miestas nėra vyriausiojo architekto daržas, kuriame jis gali perstatinėti pastatus lyg morkas darže.
Architektų dienos proga pokalbis su E.Benečiu, paskanintas bliuzo ir džiazo prieskoniais, buvo apie Šilutės architektūrinį charakterį, planus gražinti miestą, bendrąjį miesto plėtros planą, skulptūrą, kuri kai kuriems miestelėnams net panaši į nukirstą dešrelę, ir karikatūriškus biurokratinius raštus.
Kiekvienas miestas turi savo Kurhauzą
Rajono vyr. architektas E.Benetis pasakoja, jog visų pirma jo darbas – milžiniškas biurokratizmas, derinant su kitais statinių projektavimo sąlygas, Savivaldybėje rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, tikrinant paruoštus statinių techninius projektus ir pan.
Šiuo metu vyr. architektas rūpinasi, kad mūsų miestas turėtų Bendrąjį planą, kuriame numatomos miesto plėtros perspektyvinės gairės, konkretūs sprendiniai 10-čiai, o raidos – 20-čiai metų. Didelės apimties projektas, kurį kuria nuo kelių iki keliolikos žmonių, numato, ar miestas plėsis, ar ne, jei taip – į kurią pusę, kitus niuansus. Iš 65 savivaldybių dar 10 neturi Bendrųjų planų, o Šilutė jau yra baigiamajame etape. Anot architekto, teritorijų planavimas yra strategija ir politika, nes jei neplanuoji, vadinasi, negalvoji apie savo miestą.
„Metams bėgant išmoksti pasidžiaugti garsiai, nėra prasmės maivytis, vynioti žodžių į vatą. Jūsų akys atbunka kasdien metų metus vaikštant tais pačiais parkais, gatvėmis, todėl žvilgsnis iš šalies nėra blogas”, – pastebi palangiškis E.Benetis ir pradeda vardinti daugybę detalių, kurios jį žavi Pamaryje.
Gamta, gamta ir dar kartą gamta, pabrėžia architektas, daro rajoną išskirtinį visoje respublikoje. Į akį krenta labai geros būklės istorinis paveldas. Anot jo, kiekvienas miestas turi savo Kurhauzą, Šilutė – H.Šojaus dvarą, kuris ilgą laiką buvo netvarkomas, Juknaičiai – lyg vaiduoklį styrantį sudegusį buvusį sveikatingumo kompleksą. Nepaisant to, nėra tokių dalykų, kurių negalima padaryti.
Lietuvininkų gatvė – pavyzdys Palangai
Nesiveldamas į politikos džiungles, pagiriamuosius žodžius E.Benetis sako Šilutės savivaldybės darbuotojams, kurie, nepaisydami politinių vėjų, dirba gerai, rūpinasi miestu.
„Aš mačiau, kaip dirba Palanga, Klaipėda, Kretinga, Gargždai, todėl tikrai turiu su kuo lyginti”, – tikina E.Benetis, anksčiau dirbęs miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos filialo architektu, vėliau – generaliniu direktoriumi, Palangos miesto vyr. architektu, Klaipėdos apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros vyr. specialistu.
Vyr. architekto manymu, Šilutė yra puikus pavyzdys, kaip galima patraukliai sutvarkyti miesto centrą, želdinius, šaligatvius. Lietuvininkų gatvė yra didžiulis kontrastas su Palangos J.Basanavičiaus gatve, kuri, anot jo, buvo sutvarkyta didelėmis pastangomis, su klykimais ir rėkimais, tačiau ir dabar ja baisu ir gėda eiti. Žinoma, Lietuvininkų gatvei taip pat yra kur tobulėti, bet tai – jau ateitis.
Pasak E.Benečio, būtų neteisinga nepaminėti, jog Šilutė – sudėtingos geografinės padėties ir funkcijų kraštas, kuriame yra uostas su besikryžiuojančia žvejyba ir laivyba. Nors klaipėdiečiai, tituluojantys save vieninteliais uostamiesčio gyventojais, kreiva šypsenėle palydi mintį, kad ir Šilutėje yra uostas, jo rekonstrukcija yra milžiniškas įdirbis plėtojant miesto ir regiono infrastruktūrą. Tai tik pradžia daryti Šilutę patraukliausiu tašku Lietuvoje, nes tikrai yra iš ko tą padaryti.
Planuose – dviračių takas
Architekto kabinete improvizuoja T.Waits, kurio su niekuo nesupainiojamą savitą ir charakteringą balsą vienas muzikos kritikas apibūdino, jog tai skambesys, lyg jis būtų išmirkytas burbono statinėje, keletui mėnesių paliktas kabėti rūkykloje, tuomet ištrauktas laukan ir dar pervažiuotas automobiliu…
„Tau reikia palaukti, kol rytojus bus čia”, – kimiu balsu dainuoja atlikėjas, o rajono vyriausiasis architektas dalinasi šiandienos miesto vizija, kur kaip arterija nuo H.Šojaus dvaro iki 500-mečiui Rotary klubo dovanojamo monumento „Seimo skverelyje” nusidrieks dviračių takas.
Pasak jo, tereikia atpjauti nuo šaligatvių 2 metrų juostą ir nupirkti 100 kg baltų dažų, patikrinti sankryžose nuovažas ir viską sujungti į vieną sistemą. Jeigu parduotuvės dar šalia pasistatytų 10-20 stovų dviračiams, miestas būtų pritaikytas gyventojų poreikiams. Kitas planas – stotelės Šilutėje neturi stogelių, kuriuos reikia padaryti.
Tom Waits – Rain Dogs
Šilutės skverelis – kaip Niujorke
Nupjautas daktariškos dešros gabalas. Riboženklis. Tokius palyginimus šilutiškiai rašo į miesto jubiliejui pasiūlyto ženklo vertinimų knygą. Kontrabandininkas su anodijos statine ant peties, šalia atverstos knygos – pasiūlymas, kaip geriau turėtų atrodyti miesto bruožus įamžinanti skulptūra.
E.Benetį piktina tokie pikti traukimai per dantį, nes iki Rotary klubo pasiūlytos idėjos nieko nebuvo. Kai žmonės parodė iniciatyvą, skiria savo finansus ir energiją puošti miestą, dabar iš jų darbo tyčiojamasi.
„Taip, tai riboženklis. Riboženklis laike, – komentuoja darbo idėją E.Benetis. – Norėdamas sumenkinti skulptūrą, komentatorius net nesuvokė, jog monumentui ir buvo keliami tokie reikalavimai, atsižvelgiant į miesto istorinę specifiką. Naujojo ženklo išskirtinumas ir toks, kad jis nebus aprašinėtas rėmėjų vardais ir pavardėmis.”
Architekto teigimu, santūrus, bet pakankamai tvirtas ženklas jokiu būdu negalėtų būti lyginamas su plačiai nuskambėjusiu ir kontroversiškai vertinamu surūdijusiu vamzdžiu prie Neries Vilniuje. Vamzdis buvo skirtas provokacijai, „acion” meno krypčiai ir ta prasme savo rezultatą pasiekė, tačiau Šilutės monumentą sukūręs Nacionalinės premijos laureatas Regimantas Midvikis – vienas ryškiausių ir kūrybingiausių šiuolaikinių lietuvių skulptorių, kuris nekuria darbų apie nieką.
„Per didelis „raškažis” atiduoti istorinį trikampį taksi aikštelei”, – svarsto architektas ir džiaugiasi, jog ženklas išprovokavo skverelio sutvarkymą – padarytas apšvietimas, žalioji zona, kieta danga.
E.Benetis turi idėją, jog parkelyje, panašiai kaip Niujorko centriniame parke, galėtų stovėti suoleliai, kuriuos panorėję galėtų nupirkti ir pasistatyti patys žmonės su savo vardais, pvz. su užrašu „Jonas myli miestą”.
Architektas – karikatūristas
Ilgai dirbant biurokratinį, administracinį darbą po truputį pradeda atrodyti, kad eini iš proto. Tokią išvadą padarė E.Benetis, ir nutarė, jog nesąmonės yra puiki priemonė kurti. Prieš porą metų darbovietės koridoriuje jis surengė naujo tipo karikatūrų parodą, kurioje… nebuvo nė vieno piešinio.
Parodoje nieko stebuklinga – tik dokumentai, kuriuos kasdien mato, skaito, vertina valdininkai, ir juose surašyti visiški absurdai, dokumento rengėjui apie juos iš anksto nė neplanuojant. Eksponatai skalbinių segtukais buvo prisegti ant 15 metrų ilgio virvės, nusišnekėjimus parodos autorius pabrėžė geltonu markeriu.
Ar sulauksime panašios parodos Šilutės Savivaldybėje, tarptautinių prizų pelnęs karikatūristas E.Benetis neatskleidė, tik kad panašių filologinių nusišnekėjimų jau spėjo atrasti ir čia įrodymas – markeriu pažymėtos eilutės iš šiuo metu galiojančio įsakymo…
