Balandžio trečiąjį trečiadienį Šilutės rajono savivaldybės administracija su Kanceliarijos vedėja Dana Junutiene tradiciškai savivaldybės ir seniūnijų raštvedes pakviečia į Raštvedžių šventę. Šių metų dovana – kelionė į Saulės miestą Šiaulius. Išvyka buvo puikiausias būdas trumpam užmiršti darbą, praplėsti akiratį ir pasisemti naujų įspūdžių.
Raštvedžių diena – palyginti jauna šventė, „gimusi“ 1952 metais, kai Amerikos verslininkas Haris F. Klemfusas savo įmonėje įsteigė Sekretorės dieną. Tądien visos jo įmonės moterys būdavo išvaduojamos nuo rutininio darbo. Ilgainiui šventė paplito pasaulyje ir suvienijo ne tik sekretores, bet ir kitus administracinius darbuotojus: vadovų padėjėjus, asistentus, raštvedžius, referentus. Reprezentuojant platesnes administracines pozicijas, 1998 metais šventės pavadinimas pakeistas į profesinę administratorių šventę ir net savaitę, nes renginiai, skirti administratoriams pagerbti, kai kuriose šalyse trunka savaitę.
Pirmąją administratorių ir raštvedžių profesinę šventę Šilutės rajone 2006 metais suorganizavo Šilutės r. savivaldybės Kanceliarijos vedėja D.Junutienė, vadovaujanti ne tik savo skyriaus darbuotojoms, bet ir kuruojanti seniūnijų raštvedes. Per keliolika metų susiformavo profesinės dienos minėjimo tradicija, šventė yra laukiama, nes tai diena, dovanojanti puikios nuotaikos užtaisą.
Kelionė neprailgo, kolegių būryje nenuobodžiavome, pavasariško vėjo gūsiai, saulė ir įspūdžiai tądien pakylėjo virš kasdienybės.
Kodėl gaidys ant laikrodžio sveikinasi su praeiviais? Kur gyvena pelikanai? Ką veikia katinai ant „Valerijono“ vaistinės stogo? Apie ką byloja Auksinio berniuko istorija? Kokia 4000 metų šokolado istorija?..
1236 m. Šiaulių vietovardis „Soule“ pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – eiliuotoje Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį.
1236 m. rugsėjo 22-oji tapo Šiaulių miesto gimimo diena, Auksinio berniuko istorija, Saulės (tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės) mūšio istorija.
Nuo Fotografijos muziejaus apžvalgos aikštelės pasigrožėjusios miesto panorama, apžiūrėjusios ekspoziciją, patraukėme į Chaimo Frenkelio vilą. Čia iš arčiau pažinome Šiauliuose gyvenusią žydų bendruomenę, kuri tuometiniame mieste darė nemažą įtaką ekonomikai, ir vienu ryškiausių jos narių – XX a. pirkliu, fabrikantu ir pramonininku Chaimu Frenkeliu, įkūrusiu odos perdirbimo fabriką, tuo metu perdirbusį daugiausia odos gaminių visoje Rusijos imperijoje. Pasigaminę atminčiai po odinį raktų pakabutį, nekantravome paragauti košerinio maisto, sužinoti žydų maitinimosi įpročius, kurie glaudžiai siejasi su religija. Maisto kultūra – sudėtinė tautos kultūros dalis, per maistą pažįstame tautos istoriją. Kiekviena tauta turi su maisto ruošimu ir valgymu susijusių tradicijų, ritualų. Mes, renginio „Košerinio maisto paslaptys“ dalyvės, padedamos muziejininkų, peržengėme viliojančios ir paslaptingos žydų virtuvės slenkstį. Košerinė žydų virtuvė ko gero viena labiausiai mitais ir legendomis apipintų temų. Judėjų maisto taisyklės – kašrutas – egzistuoja jau 3000 metų. Išsiaiškinome, kad žodis „košer“ hebrajų kalba reiškia „tinkamas“, tinkamu maistu pasirūpina tai išmanantys žinovai, o visa, kas jiems tinkama ir netinkama, yra griežtai ir aiškiai apibrėžta Toroje, kašruto įstatymuose. Šios degustacijos metu bent iš dalies praskleidėme žydų virtuvės paslaptis.
Po pietų ir pasakojimo apie žydų gyvenimą patraukėme ieškoti 6,6 metų aukščio geležinės lapės skulptūros su įmontuota plienine širdimi, kurioje įdėta kapsulė. Kapsulėje – vario plokštė su iškaltais palinkėjimais ateities kartoms ir keliais faktais iš dabartinės epochos, kurios autorius yra Vilius Puronas. Mintis sukurti tokį monumentą autoriui kilo dėl dviejų aplinkybių. Pirma: proga pažymėti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį, antra – sukurti ir įamžinti legendą, analogišką, Geležinio Vilko legendai, t.y., taip garsinti Šiaulius pasauliui, kaip Geležinio Vilko legenda garsina Vilnių.
Nusifotografavusios kartu su geležine lape, skubėjome į „Rūtos“ fabriko muziejų. Knietėjo daugiau sužinoti, kaip šokoladą gamino majai ir actekai, kaip jo vartojimo tradicijos keitėsi bėgant amžiams ir apie ilgiausiai šalyje veikiantį saldainių fabriką „Rūta“. Beje, keli gabalėliai juodojo šokolado padeda geriau mąstyti, todėl dirbant įtemptą protinį raštvedybos darbą, verta ant stalo visada turėti juodojo šokolado…
Paskutinė stotelė – Kryžių kalnas, būnant Šiauliuose būtų gėda neaplankyti šio objekto. Ant piliakalnio – tūkstančiai kryžių, atvežtų iš įvairių Lietuvos vietų ir užsienio. Manoma, kad kryžiai čia buvo pradėti statyti po 1831 metų sukilimo. Skaičiuojama, kad Kryžių kalne yra virš 200 000 kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei rožiniais apkabintų paveikslų. Didingas vaizdas net kvapą užgniaužia. Kryžių kalne žmonės palieka kryželius, rožinius, prašydami sveikatos, paguodos. Kūrėjas tarsi leidžia palikti Kryžių kalne dalelę savo skausmo ir kančios. Vieta liudija pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai.
Užėjome ir į netoliese esantį Pranciškonų vienuolyną, kurio koplyčioje gėrėjomės Algirdo Dovydėno vitražais. Broliai pranciškonai yra tarsi Kryžių kalno globėjai, o pabendravusios su vienu jų gavome ir jo palaiminimą.
Verta aplankyti Saulės miestą – Šiaulius!